Sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais

Abstract

V. Šimkutės magistro baigiamasis darbas „Sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais“/ mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2021. Tyrimo tikslas - įvertinti sergamumą, ligų prevenciją ir terapiją Lietuvos kariuomenėje 1919- 1923 metais. Tyrimo objektas: Pirminiai ir antriniai šaltiniai: archyviniai dokumentai, periodiniai leidiniai, knygos ir vizualinė medžiaga, kuriuose atsispindi sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas. Vykdyta pirminių ir antrinių šaltinių istorinė analizė, informacijos rinkimas, sisteminimas bei aprašymas. Duomenų įvertinimui naudoti lyginamosios analizės, analogijos, sintezės ir aprašomasis metodai. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1919 m. Lietuvos kariai daugiausiai sirgo infekcinėmis ligomis, dažniausiai dėmėtąja šiltine ir ispanišku gripu. Siekiant sustabdyti ligų plitimą, buvo įdiegtos tokios prevencijos priemonės: dezinfekcija, antiseptikų naudojimas, imunoprofilaktika, sergančiųjų izoliacija, karių švietimas bei higienos ir sanitarijos normų užtikrinimas. Taikyta prevencija buvo efektyvi ir lėmė, kad stacionarinio sergamumo rodikliai sumažėjo daugiau nei tris kartus (1919 m.- 127,54 %, 1923 m.- 37,62 %). Tik suvaldžius infekcines ligas didesnis dėmesys pradėtas skirti neužkrečiamoms ligoms, jų prevencijai ir gydymui. Lietuvos kariuomenėje kariai buvo gydomi simptomiškai. Terapijoje naudoti cheminės ir augalinės kilmės preparatai, skirti stimuliuoti širdies veiklą (pvz.: kofeinas, strofantinas, kamparas, digoksinas), skatinti viduriavimą (ricinos aliejus, magnio sulfatas, klizmos), slopinti viduriavimą (bismuto druskos, taninai), skatinti kosulį (ipekakuanos šaknų preparatai), malšinti skausmą ir temperatūrą (įvairūs salicilatai, fenacetinas, piramidonas). Labai svarbią vietą gydyme užėmė antiseptinėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos: kalomelis, salolis, naftolis ir kiti. Jų pagrindinis tikslas buvo nukenksminti ligų sukėlėjus. Be medikamentinės terapijos Lietuvos kariuomenėje buvo taikomi ir tokie gydymo metodai, kaip seroterapija, proteinoterapija, poodinė skysčių terapija. Terapijos veiksmingumą lemdavo ne tik taikomi gydymo metodai, bet ir tai, kaip anksti sergantys kariai apsilankydavo gydymo įstaigose ir koks buvo kariuomenės aprūpinimas vaistais. Ankstyvas ir reguliarus kreipimasis į gydymo įstaigas bei pakankami kariuomenės ištekliai buvo siejami su mirštamumo rodiklių sumažėjimu.