Metodai kietųjų ir minkštųjų audinių rekonstrukcijai, esant periimplantitui. Mokslinės literatūros apžvalga
Ancevičiūtė, Agnė |
Recenzentas / Reviewer | |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Periimplantitas – viena dažniausių dantų implantacijos komplikacijų. Ši patologinė būklė pasireiškia implantą supančių minkštųjų audinių uždegimu bei progresuojančia kaulinio audinio rezorbcija. Mokslinėje literatūroje nestinga tyrimų apie skirtingus periimplantito gydymo metodus, visgi, vieningos nuomonės, kuris gydymo metodas efektyviausias, nėra. Todėl šios mokslinės literatūros apžvalgos tikslas yra palyginti skirtingų chirurginių periimplantito gydymo metodų efektyvumą, atstatant pažeistų periimplantinių audinių vientisumą. Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros apžvalgos protokolas paruoštas ir paieška atlikta laikantis PRISMA rekomendacijų. Straipsnių paieška atlikta PubMed duomenų bazėje. Panaudoti raktažodžiai, taikyti atrankos kriterijai. Atrinkti ne senesni nei 5 metų, atlikti su žmonėmis atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, vertinę rekonstrukcinės chirurginės terapijos efektyvumą. Rezultatai. Į literatūros apžvalgą buvo įtrauktos 9 publikacijos. Atlikta šių straipsnių kokybinė analizė. Atliekant rekonstrukcinę chirurginę terapiją rentgenologiškai stebimas statistiškai reikšmingai (p < 0,001) geresnis kaulinio audinio defekto atsistatymas nei atliekant vien tik chirurginį periimplantinių audinių kiuretažą. Papildomas barjerinės membranos naudojimas rekonstrukcinėje chirurginėje terapijoje neturi statistiškai reikšmingos įtakos klinikiniams ir rentgenologiniams periimplantito požymiams. Visgi, naudojant kolageno membraną, zonduojamas periimplantinių kišenių gylis po 12 mėn. buvo 2,70 ± 0,80 mm, o naudojant koncentruoto augimo faktoriaus – 3,71 ± 1,09 mm. Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas. Nors rekonstrukcinė kietųjų audinių chirurginė terapija teigiamai veikia keratinizuotų dantenų plotį, papildomai rekonstravus pastarąsias laisvuoju dantenų transplantatu, jų plotis po 12 mėn. padidėjo iki 2,5 mm. Išvados. Rekonstrukcinė chirurginė terapija yra ne tik veiksmingesnė už chirurginį pažeistų periimplantinių audinių kiuretažą, tačiau teigiamai veikia ir keratinizuotų dantenų pločio pokyčius. Papildomas barjerinės membranos naudojimas neturi įtakos periimplantito gydymo sėkmei.
Relevance of the problem and aim of the work. Peri-implantitis is one of the most common complications in implant dentistry. This pathological condition can be described as soft tissue inflammation and continuous bone resorption around dental implants. Even though there is quite enough scientific literature about different treatment methods of peri-implantitis, there is no unanimous opinion about the most effective treatment for peri-implantitis. Therefore, the aim of this scientific literature review is to evaluate and compare the effectiveness of different surgical methods for the treatment of peri-implantitis in restoring the integrity of damaged peri-implant tissue. Material and the methods. The literature review was performed according to PRISMA guidelines. Articles were searched in the PubMed database. A combination of keywords was used and selection criteria were applied. Randomized controlled clinical trials that are no older than 5 years and performed with humans were selected. Selected studies evaluated the effectiveness of peri-implantitis reconstructive surgical therapy. Results. Nine publications were selected. Qualitative analysis was performed. Radiological defect fill values achieved via reconstructive surgical therapy are statistically significantly (p < 0,001) better than the ones obtained with open flap debridement. The additional use of barrier membrane did not show statistically significantly better results than the reconstructive surgical therapy alone. But peri-implant pocket probing depth while using collagen membrane after 12 months was 2,70 ± 0,80 mm and 3,71 ± 1,09 mm with the use of concentrated growth factor membrane. This difference is statistically significant. Although reconstructive surgical therapy of hard tissues has a positive effect on keratinized mucosa width, the additional reconstruction of it with free gingival graft provides keratinized mucosa width gain of 2,5 mm in 12 months. Conclusion. Reconstructive surgical therapy is not only more effective than just the open flap debridement in treating peri-implantitis, but it also has beneficial effect on keratinized mucosa width. The additional use of barrier membrane does not seem to have any influence for successful treatment of periimplantitis.