Veislinių šunų sergamumas alkūnės sąnario displazija
Aniškevičius, Marius |
Vaitkus, Valdas |
Gelažienė, Ramunė | |
Darbo tikslas: nustatyti veisimui naudojamų šunų sergamumą alkūnės sąnario displazija. Darbo uždaviniai: 1. Surinkti ir išanalizuoti informaciją specializuotoje literatūroje apie šunų alkūnės sąnario displazijos etiologiją, pasireiškiančias formas, diagnostiką ir gydymą. 2. Nustatyti dažniausiai pasitaikančias alkūnės sąnario displazijos formas. 3. Įvertinti patologijos pasiskirstymą pagal šunų veislę, lytį, amžių, paveiktą galūnę, bei įvertinti jos paveldimumą. 4. Numatyti praktines šios studijos rezultatų praktinio pritaikymo galimybes. Šunų alkūnės sąnario displazijos ekspertizės buvo atliekamos ir duomenys renkami UAB „Jakovo veterinarijos centras“ klinikoje 2011–2013 m. Statistinei analizei reikalingi duomenys surinkti naudojantis išduotų sertifikatų kopijomis laikotarpyje 2008–2013 m. Tiriamąją gyvūnų grupę sudarė visi, nepriklausomai nuo šunų veislės, lyties ar šalies, veisimui naudojami šunys, atvykę atlikti ekspertizę alkūnės sąnario displazijos atžvilgiu, kurie ekspertizės atlikimo dieną buvo 12 mėn. amžiaus ir vyresni. Tiriamojo darbo statistinės analizės duomenis sudarė 1202 šunų alkūnės sąnario displazijos ekspertizės įvertinimai, iš kurių patelės sudarė 65,64% (n=789), o patinai – 34,36% (n=413). Viso registruota 82 skirtingos šunų veislės. Vidutinis tirtų gyvūnų amžius yra 22,6±0,35 mėn. Išvados: 1. Alkūnės sąnario displazija didesniąja dalimi paveldima per vyriškąją lytį. 2. Liga būdinga vidutinių ir didelių veislių šunims. 3. II–ojo ir III–ojo laipsnio alkūnės sąnario displazija dažniau (69,23% ir 59,26% atitinkamai) pasireiškia abipusiškai. 4. Šunų alkūnės sąnario displazijos sergamumas yra 11,49%, o dažniausiai diagnozuotas alkūnės sąnario displazijos laipsnis buvo I–asis (7,08%), forma – UAP (70,0%). 5. Patelėms ASD diagnozuota 1,9 karto daugiau nei patinam. 5. Patinams labiau būdinga vienpusė alkūnės sąnario displazija, tuo tarpu patelėms – abipusė.
The aim of the thesis: determine elbow dysplasia morbidity in breeding dogs. Tasks of the thesis: 1. Collect and analyze information in a specialyzed literature on canine elbow dysplasia etiology, occuring forms, diagnosis and treatment. 2. Identify the most common forms of elbow dysplasia. 3. Evaluate the pathology distribution according to the dog breed, sex, age, affected limb, and assess its heritability. 4. To provide practical application possibilities from results of this study. Examination of canine elbow dysplasia was performed at „Jakovo veterinarijos centras“ veterinary clinic in year 2011–2013. All data required for statistical analysis was taken from copies of official certificates from year 2008–2013. The study group consisted of all 12 moth and older dogs used for breeding regardles of dog breed, sex, or country who arrived to perform elbow dysplasia assessment test. Data for statistical analysis consisted of 1202 canine elbow dysplasia assesment results in which females consisted 65,64% (n = 789) and males 34,36% (n = 413). In total 82 different dog breeds have been registered. The average age of the animals was 22,6±0,35 months. Conclusions: 1. The larger part of elbow dysplasia was inherited from the male side. 2. Elbow dysplasia is more common to medium and large breed dogs. 3. Grade II's and grade III's of elbow dysplasia more often (69.23% and 59.26%, respectively) occurred bilaterally. 4. Elbow dysplasia morbidity of all evaluated dogs was 11,49% meanwhile the most common elbow dysplasia grade was – Ist (7.08%), and type – UAP (70.0%). 5. Elbow dysplasia was diagnosed 1,9 times more in female than in male. 6. Unilateral elbow dysplasia was more common in males while bilateral elbow dysplasia in females.