Laboratorinių ir specialiųjų tyrimų svarba diagnozuojant ir diferencijuojant šunų gastritus
Bubaitė, Gabrielė |
Recenzentas / Reviewer |
Darbo tikslas: įvertinti laboratorinių ir specialiųjų tyrimų svarbą diagnozuojant ir diferencijuojant šunų gastritus Kauno „X“ smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Šiame darbe buvo analizuoti 88 šunų susirgimo atvejai, kuriems buvo įtariamas arba diagnozuotas gastritas. Surinkti visi duomenys apie šunis: amžių, lytį, veisles. Tyrimo metu buvo renkama anamnezė, atliekamas klinikinis tyrimas, paskiriami laboratoriniai ir specialieji tyrimai. Gauti duomenys buvo statistiškai analizuojami SPSS statistiniu duomenų paketu. Tyrimo rezultatai parodė, jog dažniausiai gastritu sirgo šunys nuo 1m. iki 7 m. amžiaus (62,5 proc.), daugiausiai tyrime dalyvavo mišrūnai (21,59 proc.). Patelės sirgo 1,05 karto dažniau nei patinai. Tyrimo metu lėtinis gastritas pasireiškė 13,67 karto rečiau nei ūminis. Dažniausias simptomas buvo vėmimas (p<0,001), įtemptas pilvas pasireiškė ūmaus gastrito atvejais (p=0,068), seilėtekis - dažniau lėtinio gastrito atvejais (p=0,063). Gastrito diagnozavimui dažniausiai atliktas morfologinis kraujo tyrimas (70,5 proc.), kuris buvo svarbus gastrito įtarimui. Sergantiems ūmiu ir lėtiniu gastritu dažniausiai nustatytas uždegimas (ūmiu: NEU 9,08 ±0,61 *109/L, WBC 12,8 ±0,65 *109/L, lėtiniu: NEU 9,67 ±2,55 *109/L, WBC 13,84 ±3,1 *109/L). Šiek tiek rečiau buvo atliktas biocheminis kraujo tyrimas (52 proc.), kuris turėjo reikšmės ligų diferencijavimui. Sergantiems šunims buvo stebimi kepenų parametrų nuokrypiai (ūmiu: ALT 92,2 ± 45,53 U/L, AST 50,98 ± 26,72 U/L, lėtiniu: ALT 86,6 ± 49,49 U/L, AST 38,6 ± 16,64 U/L). Rentgeninis tyrimas šiek tiek dažniau buvo atliktas ūmiu gastritu sirgusiems šunims (19,51 proc.), tačiau įtakos gastrito rūšies diagnozavimui neturėjo. Ultragarsinis tyrimas 3,42 kartus dažniau buvo atliktas šunims, sergantiems lėtiniu gastritu. Jo metu rasti skrandžio sienelių pokyčiai leido diferencijuoti ligas ir įtarti gastrito rūšį. Endoskopinis tyrimas dažniau atliktas lėtiniu gastritu sirgusiems šunims (p<0,001), siekiant įvertinti skrandžio sienelės pokyčius. Šis tyrimas 3,64 kartus rečiau buvo atliktas ūmaus gastrito atveju, dėl skrandžio sienelės pažeidimų įvertinimo ar diferencinių diagnozių atmetimo. Biopsija bei histopatologinis tyrimas (4,5 proc.) dažniau atliktas lėtiniu gastritu sirgusiems šunims (p<0,001) leido tiksliai diagnozuoti gastrito rūšį.
The aim of this research is to evaluate the relevance of laboratory and special examination in diagnosing and differentiating dog gastritis at Kaunas ”X“ small animal veterinary clinic. The study analyzed 88 cases of dogs with suspected or diagnosed gastritis. The main collected data from the subjects included the dog’s age, gender, and breed. During this study, anamnesis was collected and physical examination was performed, as well as laboratory and special diagnostics were designated. The obtained data was statistically analysed with the SPSS statistical data packet. The study findings indicated that gastritis was the most common in dogs aged 1 to 7 years (62.5%), with the vast majority of the study consisting of mixed-breed dogs (21.59%). Female dogs were ill 1.05 times more frequently than males. In the study, chronic gastritis occurred 13.67 times less often than acute gastritis. The most common symptom was vomiting (p<0.001); additionally, abdominal distension was observed in cases of acute gastritis (p=0.068), while excessive salivation was more prevalent in chronic gastritis (p=0.063). To diagnose gastritis, morphological blood analysis was performed (70.5%) which was crucial for suspected gastritis cases. Cases with acute and chronic gastritis most frequently indicated inflammation (acute: NEU 9,08 ±0,61 *109/L, WBC 12,8 ±0,65 *109/L, chronic: NEU 9,67 ±2,55 *109/L, WBC 13,84 ±3,1 *109/L). Biochemical blood analysis was performed slightly less commonly (52%) which had significance to the differentiation of diseases. Liver parameter abnormalities were observed in the sick dogs (acute: ALT 92,2 ± 45,53 U/L, AST 50,98 ± 26,72 U/L, chronic: ALT 86,6 ± 49,49 U/L, AST 38,6 ± 16,64 U/L). X-ray examination was performed slightly more frequently in acute gastritis cases (19.52%), but had no influence on diagnosing the type of gastritis. Ultrasound examination was performed 3.42 times more frequently to dogs with chronic gastritis. Changes in the stomach lining found through the examination helped differentiate the diseases and suspect the type of gastritis. Endoscopic examination was performed more frequently to dogs with chronic gastritis (p<0.001) in order to evaluate the changes in stomach lining. This examination was performed 3.64 times less commonly in acute gastritis cases due to the evaluation of stomach lining damage and rejection of differentiating diagnoses. Biopsy and histopathological examination (4.5%) was performed more frequently to dogs with chronic gastritis (p<0.001) which allowed the accurate diagnosis of the gastritis type.