Gastroskopijos tyrimo svarba diferencijuojant šunų lėtinius gastritus

Abstract

Darbo tikslas: Įvertinti šunų lėtinio gastrito būdingiausius simptomus ir gastroskopijos me-todu nustatyti skrandžio gleivinės pokyčius bei išanalizuoti biopsijos mėginių svarbą diagnozuojant susirgimą ir skiriant gydymą. Tyrimo metodai. Tyrimo laikotarpiu smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo analizuojami 53 šunų su¬sirgimo atvejai, kuriems diagnozuotas lėtinis gastritas. Buvo renkami duomenys apie gyvūnų veislę, am¬žių bei lytį, šeimininkų apklausiama ligos ir gyvenimo anamnezė. Klinikinės apžiūros metu buvo įverti¬nama gyvūno būklė ir atliekami specialieji diagnostiniai tyrimai: visiems šunims buvo atliktas kraujo biocheminis tyrimas ir gastroskopija, o daliai tiriamųjų buvo papildomai atliekamas ultragarsinis, rentgeninis ir kraujo morfologinis tyrimas. Gastroskopijos metu buvo imami skrandžio gleivinės mėginiai, pagal kuriuos nustatoma tiksli diagnozė ir paskiriamas gydymas. Tyrimo rezultatai. Iš visų tyrime dalyvavusių šunų 53 proc. buvo patelės, o 47 proc. patinai. Veis¬liniai šunys sirgo dažniau, ypač Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės – iš viso 15,1 proc. Sirgusių šunų amžiaus vidurkis 5,71 m. Dažniausias šunų, kurie sirgo lėtiniu gastritu, klinikinis simptomas buvo vėmimas (73,5 proc.) ir prastas apetitas, kuris pasireiškė beveik pusei šunų (49,1 proc.). Taip pat gana dažnai pasireiškė viduriavimas (34 proc.) ir svorio kritimas (32 proc.). Atliekant tyrimą buvo nustatyta, jog šunims lėtinis gastritas dažniausiai pasireiškė dėl netinkamos mitybos (47,2 proc.) ir vaistų vartojimo (20,8 proc.). Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, kurio metu buvo stebimi įvairūs gleivinės pokyčiai: hiperemija, (67,93 proc.), limfoidinių folikulų hi¬perplazija (54,71 proc.), petechijos (49,06 proc.). Gastroskopijos metu paėmus skrandžio biopsinius mėginius ir nustačius tikslią diagnozę, buvo parenkamas gydymas. Mitybos koregavimas gydymo tikslais buvo skiriamas 73,6 proc. šunų, o pacientams, kuriems mitybos pakeitimas nebuvo pakankamai efektyvus, buvo skiriamas prednizolonas (35,85 proc.). Mažiau nei pusei tiriamų šunų (39,6 proc.) buvo skiriamas H2 receptorių blokatorius famotidinas, kuris mažina skrandžio rūgščių gamybą.