Myopia Control in Children: Optical Versus Non-Optical Interventions
Peisakhov, Fleur |
Recenzentas / Reviewer |
Tikslas: Atlikti išsamią literatūros apžvalgą, siekiant įvertinti ir palyginti optinių bei neoptinių intervencijų efektyvumą, klinikinį saugumą ir praktinį pritaikomumą kontroliuojant vaikų trumparegystės progresavimą.
Uždaviniai: Darbe analizuoti pažangūs optiniai metodai (DIMS, HALT ir ortokeratologija); įvertintos neoptinės strategijos, apimančios farmakologinį gydymą ir gyvenimo būdo pokyčius; palyginti rezultatai vertinant ašinio ilgio stabilizavimą, saugumo profilius bei pacientų režimo laikymąsi; nustatytos mokslinių tyrimų spragos ateities klinikiniams protokolams parengti.
Išvados: Apžvalga leidžia daryti išvadą, kad nors neoptinės intervencijos, ypač mažo intensyvumo raudonos šviesos (RLRL) terapija ir didelės koncentracijos atropinas, užtikrina didžiausią statistinį ašinio ilgio sumažinimą, jų klinikinį parinkimą būtina derinti su paciento saugumu ir gyvenimo kokybe. Iš optinių priemonių efektyviausia monoterapija yra ortokeratologija, tačiau jai reikalinga griežta higiena siekiant išvengti uždegiminių komplikacijų. Taip pat išskiriamas 7-metilksantinas (7-MX) kaip patikima sisteminė alternatyva, nesukelianti regos sutrikimų, nors jo sėkmė priklauso nuo paciento drausmės laikantis dozavimo režimo. Galiausiai nustatyta, kad pakopinis, sinerginis metodas, derinant efektyviausias priemones, yra sėkmingiausia strategija suvaldant greitai progresuojančią trumparegystę ir užtikrinant pacientų drausmę.
Aim: To perform a comprehensive literature review evaluating and comparing the effectiveness, clinical safety, and practical feasibility of optical versus non-optical interventions for managing myopia progression in children.
Objectives: The research aimed to analyze advanced optical modalities (DIMS, HALT, and Orthokeratology); evaluate non-optical strategies including pharmacological treatments and lifestyle modifications; compare these interventions across multiple factors including axial length stabilization, safety profiles, and patient compliance; and identify research gaps to inform future clinical protocols.
Conclusions: The review determines that while non-optical interventions, specifically Repeated Low-Level Red-Light (RLRL) therapy and high-dose atropine, offer the greatest statistical reduction in axial length, their clinical application must be carefully balanced against functional safety and potential impacts on quality of life. Among optical methods, Orthokeratology is identified as the most effective monotherapy, though its use requires rigorous hygiene to mitigate inflammatory risks. Furthermore, systemic 7-methylxanthine (7-MX) represents a robust biochemical alternative that avoids the visual disturbances of topical drops, despite the behavioral barriers associated with its current dosing regimen. Ultimately, the study concludes that a tiered, synergistic approach using combination therapies is the most effective strategy for high risk progressors to achieve maximal suppression while maintaining patient adherence.