Pacientų, gydomų doksorubicinu, rizikos veiksniai, turintys įtakos kardiotoksiškumo išsivystymui

Tyrimo tikslas: nustatyti pacientų, gydomų doksorubicinu, rizikos veiksnius, kurie gali lemti kardiotoksiškumą. Tyrimo uždaviniai: nustatyti amžiaus, šeiminės anamnezės sirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, rūkymo, arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto, nutukimo, lipidų apykaitos sutrikimo įtaką kardiotoksiškumo vystymuisi bei nustatyti širdies ir kraujagyslių ligų gydymui skirtų vaistų vartojimo veiksmingumą siekiant sumažinti komplikacijų vystymąsi taikant priešvėžinį gydymą doksorubicinu. Tyrimo metodika: atliktas prospektyvus moterų, sirgusių krūties vėžiu ir gydytų LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje 2016-2017 metais, tyrimas. Tyrimui atrinktos pacientės, prieš gydymą neturėjusios ženklios kardiovaskulinės patologijos. Kardiotoksiškumas buvo nustatomas remiantis ramybės echokardiografijos tyrimo metodu nustatomais IF pokyčiais. IF pokytis nuo 55% iki 50% ir daugiau buvo vertinamas kaip subklinikinis doksorubicino sukeltas kardiotoksiškumas. Susisteminti duomenys analizuoti naudojant Microsoft Excel 2010 ir SPSS 17.0 versiją. Skaičiuotas šansų santykis (ŠS) su jo 95 proc. pasikliautinuoju intervalu (PI). Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Tyrimo rezultatai: tyrime dalyvavo 59 doksorubicinu gydytos moterys. Amžiaus vidurkis – 55,8±10,2 m. 13 pacienčių kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos pokytis nebuvo vertintas. 15 pacienčių (32,6%) kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija po gydymo doksorubicinu sumažėjo. 31 pacientės (67,4%) – nekito. Arterine hipertenzija sirgusioms moterims 7 kartus dažniau išsivystė kardiotoksinis poveikis (PI 1,51-11,96; p=0,002). Cukriniu diabetu sirgusioms moterims 4 kartus dažniau nustatytas kardiotoksiškumas (PI 1,72-9,41; p=0,036). Vyresnėms nei 65 m. pacientėms 2 kartus dažniau nei jaunesnėms nustatyta subklinikinė širdies pažaida (PI 0,12-31,06; p>0,05). Rūkymas, KMI, dislipidemija, šeiminė anamnezė sirgti kardiovaskulinėmis ligomis ir trastuzumabo (herceptino) vartojimas nebuvo susiję su padidėjusia kardiotoksiškumo rizika (p>0,05). Standartinių AKFI ir BAB vaistų vartojimas turėjo tendenciją išlaikyti kairiojo skilvelio išstūmimo frakciją pradiniame lygyje ir apsaugoti nuo kardiotoksiškumo, tačiau vaistų įtaka nebuvo statistiškai reikšminga (p>0,05). Išvados: nustatyta, kad vyresnėms nei 65 m. moterims beveik 2 kartus dažniau išsivystė kardiotoksinis poveikis, tačiau ši įtaka nebuvo statistiškai reikšminga. Šeiminė anamnezė sirgti kardiovaskulinėmis ligomis, rūkymas, nutukimas, dislipidemija ir trastuzumabo (herceptino) vartojimas neturėjo įtakos kardiotoksiškumo išsivystymui. Arterinė hipertenzija ir cukrinis diabetas buvo susiję su didesne kardiotoksiškumo rizika. Kardioprotekcinių vaistų vartojimas turėjo tendenciją išlaikyti kairiojo skilvelio išstūmimo frakciją pradiniame lygyje ir apsaugoti nuo subklinikinio kardiotoksiškumo išsivystymo, tačiau be statistiškai reikšmingo patikimumo.

The aim of this thesis was to evaluate risk factors related with cardiotoxicity for patients who were treated with doxorubicin. Objectives: to evaluate risk factors (age, family history of cardiovascular disease, smoking) related with doxorubicin-induced cardiotoxicity, to find out underlying diseases (arterial hypertension, diabetes, obesity, dyslipidemia) and their influence on doxorubicin-induced cardiotoxicity and to evaluate the effectiveness of cardioprotectors used to decrease the doxorubicin-induced complications. Methods: a prospective analysis of women diagnosed with breast cancer in the LUHS KK Oncology and Hematology department was completed through 2016-2017. Patients with metastatic breast cancer and severe cardiovascular disorders were excluded. Subclinical cardiotoxicity was defined as a decrease in left ventricular ejection fraction from 55% to 50% and lower. Systemic data analysis was performed using both Microsoft Excel 2010 and SPSS v.17.0 software. Indexes where p<0,05 were considered statistically significant. The odds ratio was calculated at the 95% confidence level. Results: 59 cases were analyzed. Average age of women was 55,8±10,2 years old. For 13 patients left ventricular ejection fraction changes were not evaluated. 15 patients (32,6%) had subclinical decrements of left ventricular ejection fraction while for 31 patients (67,4%) there were no changes in left ventricular ejection fraction found. Analysis showed that arterial hypertension (OR=7,11, CI 1,51-11,96; p=0,002) and diabetes (OR=4,21, CI 1,72-9,41; p=0,036) were associated with higher cardiotoxicity risk. Age >65 years (CI 0,12-31.06; p>0,05) also was related with a twice higher cardiotoxicity risk. No association was found between BMI, dyslipidemia, family history of cardiovascular disease, trastuzumab (herceptin) using and cardiotoxicity (p>0,05). ACEI (OR=0,66) and BAB (OR=0,37) using had a tendency to keep left ventricular ejection fraction at the same level although statistically was not significant (CI 0,09-4,39; CI 0,08-1,32; p>0,05). Conclusions: women who were older than 65 years were more likely to experience cardiotoxicity although statistically it was not significant. No association was found between BMI, dyslipidemia, family history of cardiovascular disease, trastuzumab (herceptin) using and cardiotoxicity. Patients who had arterial hypertension and diabetes were more often associated with higher cardiotoxicity risk than the women without these underlying diseases. Cadioprotectors such as ACEI and BAB had a tendency to protect from cardiotoxicity development although was not statistically significant.