Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė X smulkiųjų gyvūnų klinikoje
Tamošaitytė, Ieva |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Kaulų lūžių tarpe dažniausiai pasitaiko ilgųjų kaulų lūžiai. Šio darbo tikslas buvo retrospektyviai išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį, gydymo metodus ir komplikacijas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuota 63 šunų ilgųjų kaulų lūžiai. Buvo atliekamas retrospektyvus tyrimas analizuojant duomenis esančius pacientų duomenų sistemoje ir rentgenogramas. Buvo vertinamas gyvūnų amžius, lytis, svoris ir veislė, ar kaulų lūžis buvo atviras ar uždaras. Lūžiai buvo klasifikuojama pagal AO VET ir Salter – Harris klasifikacijas. Vėliau buvo vertinama koks gydymo metodas pasirinktas, ir ar kaulas sugijo bei ar buvo kokių nors komplikacijų. Ištyrus 63 ilgųjų kaulų lūžius nustatyta, kad dažniausiai lūžiai pasitaikė amžiaus grupėje iki 1 m. (p > 0,05) ir svorio grupėje iki 5 kg. (p < 0,01) Daugiau lūžių nustatyta patinams (p > 0,05). Daugiausiai tiriamųjų sudarė mišrūnai (p < 0,001). Pagal AO VET klasifikaciją daugiausiai nustatyta 22A2 lūžių (paprastasis dilbio kaulų lūžis diafizės distalinėje dalyje) (p < 0,05), o pagal Salter-Harris – IV tipo lūžių (p < 0,01). Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija – 85,7 proc., o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (p < 0,001). Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), taip pat naudoti važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p < 0,001). Visiems pacientams kaulai sugijo (p < 0,001). Komplikacijos pasireiškė 7,9 proc. šunų. Iš jų 3,2 proc. sudarė osteomielitas, po 1,6 proc. varžtų lūžis, prailgėjęs gijimas, nesusijungimas (p > 0,05). Komplikacijoms įtakos galėjo turėti daug veiksnių, tačiau statistiškai patikima, tik tai, kad daugiau komplikacijų įvyko atvirų lūžių metu. Prailgintas gijimas ir nesusijungimas pasireiškė tik 22A2 lūžiuose (p < 0,05).
Long bone fractures are the most common fractures of dog bones. The aim of this study was to retrospectively analyse the long bone fractures with classifications, then analyse treatment methods, outcomes and complications in the X Small Animal Clinic. Long bone fractures of 63 dogs were analyzed. A retrospective study was performed by analysing the data in the patients’ data system and then radiographs were analysed. The dogs were evaluated by age, sex, weight and breed, whether the fracture was open or closed. Fractures were classified according to AO VET and Salter - Harris classifications. Then they were evaluated by the chosen treatment method and whether the bone had healed and if there were any complications. The analysis of 63 long bone fractures revealed that the most common fractures occurred in the age group up to 1 year (p > 0.05) and in the weight group up to 5 kg (p < 0.05). More fractures were found in males (p > 0.05). The majority of subjects were crossbreeds (p < 0.001). According to AO VET classification the most common fractures were 22A2 fractures (simple radius/ulna fracture of distal diaphysis part) (p < 0.05) and according to Salter-Harris classification – type IV (p < 0.01). Analysis of treatment methods revealed that internal fixation was performed most often (85.7 %), and immobilization the least – 14.73 % (p < 0.001). The most common treatment method was plate and screws (49.2%), followed by screws and K–wire (15.9 %), immobilization with Robert Jones bandage (14.3%), K–wire only (11.1 %), rarely screws applied alone (3.2 %), intramedullary K–wire and screws (3.2 %), and K–wire combined with orthopedic wire (3.2 %) (p < 0.001). Bones healed in all patients (p < 0,001). Complications occurred in 7.9 % dogs out of which 3.2 % were osteomyelitis, 1.6 % (each) were implant failure, delayed union and non-union (p > 0.05). Complications may have been influenced by many factors but statistically reliable that more complications occurred during open fractures. Delayed healing and nonunion occurred only in 22A2 fractures (p < 0.05).