Šunų ir kačių alerginis dermatitas: etiologija, diagnostika

Abstract

Darbo tikslas - nustatyti dažniausias šunų ir kačių alerginių dermatitų priežastis, įvertinti diferencinės diagnostikos ypatumus. Tyrimo duomenys buvo rinkti 2015- 2016 m. Jonavos smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimui buvo pasirinkti pacientai, kuriems buvo diagnozuotas alerginis dermatitas. Tyrimo metu, buvo renkama informacija apie pacientą. Atliekamas bendrasis klinikiniai tyrimas, o po jo, specialieji odos tyrimai. Alerginis dermatitas diagnozuotas 47 gyvūnams. Šis susirgimas dažniau pasitaikė šunims – 36 atvejai (76 proc.). Sergančiuosius sudarė grynaveisliai šunys ir grynaveislės katės. Per tyrimo laikotarpį, alerginis dermatitas dažniausiai buvo diagnozuotas Vakarų Škotijos baltųjų terjerų – 6 atvejai (16,6 proc.) ir Vokiečių aviganių -5 atvejai (13,8 proc.) veislių šunims. Susirgimas dažniausiai nustatytas Kornvalio rekso veislės katėms – 4 atvejai (36,4 proc.). Abiejų rūšių patelės sirgo dažniau: 20 kalių (56 proc.), 6 katės (55 proc.). Šunų amžiaus vidurkis buvo 2, 97 ± 1, 87 metai, kačių 2, 35 ± 1,29 metai. Dažniausiai šunims ir katėms alerginis dermatitas diagnozuotas pavasarį - 12 atvejų šunų (33 proc.) ir 4 atvejai kačių (37 proc.). Trumpapalaukiams gyvūnams buvo didesnė rizika sirgti alerginiu dermatitu: 19 šunų (53 proc.) ir 8 katės (73 proc.). Šunims dažniausiai pasitaikanti alerginio dermatito tipas buvo atopija – 15 atvejų (42 proc.). Katėms dažniausiai diagnozuojamas buvo maistinis alerginis dermatitas – 5 atvejai (46 proc.). Diagnozuojant ligą, visuomet buvo atliekami 2 tyrimai: bendras klinikinis ir specialusis odos . 41 gyvūnui (87,2 proc.) buvo atliktas odos skutenų tyrimas. 7 gyvūnams (14,9 proc.) buvo atliktas mikologinis tyrimas.