Varfarino įtaka išeitims po galvos smegenų traumos
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Pasaulyje kasmet didėja senyvo amžiaus žmonių populiacija, o kartu ir antikoaguliantų vartojimas. Su amžiumi augant griuvimų rizikai kartu didėja ir patiriamų galvos smegenų traumų (GST) skaičius. Neatsakingas varfarino vartojimas susijęs su sutrikusiais krešumo rodikliais, dėl ko gali blogėti išeitys patyrus GST. Norint pagerinti pacientų išgyvenamuma ir gyvenimo kokybę būtinas atidus pacientų sekimas bei tinkamas kvalifikuotos pagalbos suteikimas traumos atveju. Daugelio studijų rezultatai lyginant varfarino įtaką išeitims po GST yra kontraversiški, todėl šio magistrinio darbo tikslas buvo įvertinti varfarino įtaką pacientų, patyrusių galvos smegenų trauma ir operuotų, išeitims bei palyginti duomenis su kitų autorių gautais rezultatais. Ši studija retrospektyvinis tyrimas, kuris buvo vykdomas analizuojant pacientų ligos istorijų duomenis. Tyrimui atrinktos 130 ligos istorijos pacientų, patyrusių GST ir operuotų LMSU Neurochirurgijos klinikoje 2014 ̶ 2016 m. bei atitikusių įtraukimo kriterijus. Iš ligos istorijų surinkti duomenys apie pacientų amžių, lytį, patirtos galvos GST mechanizmą ir sunkumą, krešumo rodiklių duomenis, galvos kompiuterinės tomografijos (KT) duomenis, taikytą krešumo rodiklių korekcijos metodą, pakartotinų pakraujavimų ir operacijų skaičių, išeitis bei išgyvenamumą. Vidutinis patyrusių GST amžius buvo didesnis varfariną vartojusių grupėje 73.67 ± 13.6 m. (X±SD). Abiejuose grupėse dažniausia traumos priežastis ̶ kritimas, tačiau varfariną vartojusių grupėje daugiau lėtinio tipo hematomų 59.3%. KT duomenimis vidurio linijos struktūrų dislokacija (VLSD) didesnė nevartojusių vaisto grupėje 1.25±0.62 cm (X±SD). Lyginant krešumo rodiklių duomenis varfariną vartojusių grupėje vidutinis INR (3.33 ± 2.43 (X±SD)) didesnis nei nevartojusių grupės INR (1.04 ± 0.125 (X±SD)). Po operacijos SPA rezultatai aukštesni nevartojusių grupėje SPA 79.55%. Varfariną vartojusių grupėje išgyveno 81.5%, nevartojusių 85.4%. Laiku atlikta krešumo rodiklių korekciją apsaugojo pacientus nuo blogų išeičių. Reoperacijų ir pakartotinių kraujavimų skaičius tarp grupių nesiskyrė. Išeitys pagal Glasgow baigčių skalę tarp tiriamųjų nesiskyrė, todėl remiantis tyrimo duomenimis varfarinas neturėjo įtakos pacientų baigtims, tačiau dėl mažos tiriamųjų imties ir nevienodo skirtingų grupių tiriamųjų skaičiaus rezultatai nėra patikimi.
Every year there has been an increased rate of growth in older people population and anticoagulation drug use. With an increasing age there is a higher risk of falling that increases the risk of traumatic brain injury (TBI). Uncontrolled use of anticoagulants is related to disturbances in an coagulation cascade therefore, outcomes after TBI deteriorate. To increase the survival and life quality of these patients they should be properly treated and carefully monitored. There is still a lack of consensus regarding the risks of this medication in TBI patients, so the purpose of this study was to evaluate the effect on outcomes using warfarin after traumatic brain injury. This is a retrospective research. All the data were obtained from medical records. 130 patients that were operated in Lithuania University of Health and Sciences Kaunas Clinics Neurosurgery department (from 2014 – 2016) were included in this study. Variables resident in both groups included age/sex, mechanism and severity of injury, International Normalized Ration (INR), prothrombin time (PT), computerized tomographic (CT) scan findings, method that was used for coagulation cascade correction, re-bleeding and re-operation cases, survival rate and outcome. The average age was higher in warfarinized group 73 ± 13.6 (X±SD) years. The most common cause of injury in both groups was falling, but in warfarin group there were more patients who were diagnosed with chronic intracerebral bleeding 59.3% . Midline shift was increased in control group 1.25±0.62cm (X±SD). The average INR in warfarinized group was higher 3.33 ± 2.43 (X±SD) compared with the other group 1.04 ± 0.125 (X±SD). Prothrombin after surgery was more increased in control group (79.55 %). In anticoagulant group survival rate was 81.5 % while in the other group 85.4 %. Instant coagulation cascade correction improved patient’s survival. There was no statistically significant difference between reoperation and re-bleeding count after surgery. According to Glasgow outcome scale there was no difference between outcome in two groups, but because of the lack of the patient number in this study, these findings are not strongly evident.