Suaugusių kritinės būklės pacientų, kuriems taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, delyro ypatumai

Darbo tikslas. Nustatyti delyro ypatumus kritinės būklės ligoniams, kuriems buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, įvertinant delyro paplitimą, rizikos veiksnius ir išeitis intensyviosios terapijos skyriuje (ITS). Darbo uždaviniai. 1) Nustatyti delyro dažnį kritinės būklės pacientams, kuriems buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV). 2) Palyginti pacientų, kuriems taikyta DPV ir buvo arba nebuvo delyro charakteristikas - lytį, amžių, DPV trukmę, pagrindinę stacionarizavimo į ligoninę diagnozę ir komorbidiškumą. 3) Nustatyti ir palyginti ITS paciento sedacijai ir analgezijai naudotus medikamentus, patofiziologinių rodiklių pokyčius ir fizinio suvaržymo priemonių naudojimą tarp pacientų su ir be delyro. 4) Įvertinti, ar reikiamam sedacijos gyliui pasiekti suvartojamų medikamentų kiekio padidėjimas gali būti susijęs su išsivysčiusiu delyru. 5) Nustatyti reikšmingus su pacientu ir gydymu ITS susijusius veiksnius, darančius reikšmingą įtaką delyro išsivystymui. 6) Nustatyti, ar delyro išsivystymas turėjo įtakos ITS pacientų, kuriems buvo taikoma DPV, ligos eigai, hospitalizacijos trukmei ir išeitims. Tyrimo metodika. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu buvo analizuoti kritinės būklės pacientų, kuriems buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija gydymo stacionare 2019 m. gruodžio mėn. - 2020 m. sausio mėn. duomenys. Buvo nagrinėti pacientų demografiniai, anamnestiniai, gydymo intensyviosios terapijos skyriuje duomenys, hospitalizacijos trukmė ir išgyvenamumas ligoninėje. Rezultatai. Tiriamąją imtį sudarė 117 pacientų duomenys, iš jų 24 (20,5%) pacientams diagnozuotas delyras. Delyras statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė vyrams (n=18, 75%, p=0,032). Pacientai, kuriems nustatytas delyras statistiškai reikšmingai dažniau anamnezėje vartojo alkoholį (n=6, 25%, p=0,005). Didesnis vidutinis APACHE II įvertinimas (19,62±5,82) buvo būdingas pacientams, kuriems nediagnozuotas delyras (p=0,047). Tyrimo metu nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo diagnozuotas delyras grupėje suminė sedacijai sunaudoto midazolamo dozė buvo didesnė (mediana 2000,0 (239,0-31252,0). Daugiau pacientų su delyru buvo skirtos papildomos smūginės dozės (n=17 (70,8%), p<0,001). Fizinis suvaržymas reikšmingai dažniau taikytas pacientams, kuriems buvo diagnozuotas delyras (n=8, 33,3%, p<0,001). Vyriška lytis buvo susijusi su didesne delyro tikimybe (Š.S.= 2,871, 95% P.I. 1,025-8,041, p=0,045). Pacientai, kurių anamnezėje buvo žinomas alkoholio vartojimas turėjo didesnę delyro tikimybę (Š.S.= 11,759, 95% P.I. 2,556-54,108, p=0,002). Pacientai, kurių sedacijai buvo sunaudota didesnė suminė midazolamo dozė, turėjo didesnę delyro tikimybę (Š.S.= 1,007, 95% P.I. 1,002-1,012, p=0,006). Ilgesnė sedacijos trukmė buvo susijusi su mažesne delyro diagnozės tikimybe (Š.S.= 0,912, 95% P.I. 0,846-0,984, p=0,017). Fizinio suvaržymo taikymas buvo susijęs su 10,764 karto didesne delyro tikimybe (p=0,001). Vidutinė bendra visų tiriamųjų hospitalizacijos trukmė buvo 22,51±19,17 dienos (mediana 16 (2-94), o vidutinė hospitalizacijos intensyviosios terapijos skyriuje trukmė buvo 11,03±11,68 dienų (mediana 7 (2-75)). Pacientai, kuriems buvo diagnozuotas delyras turėjo ilgesnę bendrą hospitalizacijos trukmę (mediana 34 (3-94), p=0,002). Palyginus išeitis (išleisti namo, perkelti į kitą skyrių ar ligoninę ir mirę) tarp pacientų su ir be delyro nustatyta, kad daugiau mirė pacientų, kuriems delyras nebuvo nustatytas (n=61 (65,6%), lyginant su n=8 (33,3%), p=0,004. Kaplan-Mejer analize nustatyta, kad išgyvenamumas buvo ilgesnis pacientų, kuriems delyras buvo diagnozuotas, χ2(1)=9,35, p=0,002. Išvados. Delyro paplitimas tarp kritinės būklės pacientų, kuriems buvo taikyta DPV buvo 20,5%. Delyras dažniau pasireiškė vyrams ir alkoholį vartojantiems pacientams. Didesnė suminė midazolamo dozė buvo suvartota pacientams, kuriems buvo delyras, fizinių suvaržymo priemonių taikymas buvo dažnesnis pacientams, kuriems buvo delyras. Benzodiazepinų vartojimas dirbtinai ventiliuojamiems kritinės būklės pacientams susijęs su delyro išsivystymu, o paciento būklės pokyčiai, reikalaujantys didesnių sedacinių vaistų dozių reikiamam sedacijos gyliui pasiekti, galimai yra išsivysčiusio delyro simptomai. Vyriška lytis, alkoholio vartojimas anamnezėje, didesnė suminė suvartoto midazolamo dozė ir fizinio suvaržymo priemonių taikymas yra susiję su delyro išsivystymu. Pacientai, kuriems buvo diagnozuotas delyras turėjo ilgesnę hospitalizacijos trukmę, tačiau pacientų, kuriems nebuvo delyro išgyvenamumas buvo trumpesnis.

Objective. To evaluate the incidence, risk factors and outcomes of delirium in critically mechanically ventilated patients treated in the intensive care unit. Tasks. 1) To evaluate the incidence of ICU delirium among critically ill mechanically ventilated adult patients. 2) To compare sex, age, mechanical ventilation time, hospital admission diagnosis and pre-ICU conditions among delirious and non-delirious critically ill mechanically ventilated patients. 3) To evaluate and compare sedative and analgesic medications used in ICU, electrolyte and laboratory abnormalities and the use of physical restraint among delirious and non-delirious patients. 5) To assess whether an increase in sedation medication administration could be associated with delirium. 6) To evaluate significant factors associated with delirium regarding patient characteristics and treatment in the ICU. 7) To evaluate different outcomes among delirious and non-delirious critically ill mechanically ventilated patients. Methods. We performed a retrospective study analyzing the data of critically ill mechanically ventilated patients, who were hospitalised in LUHS hospital Kaunas clinics during the period of 2019 December - 2020 January. The data regarding patient demographics, pre-ICU conditions, treatment in the ICU and patient outcomes was collected and analyzed using statistical methods. Results. In total 117 patients were included in the study, of whom 24 (20,5%) were diagnosed with delirium. Delirium was more prevalent in male patients (n=18, 75%, p=0,032) and with those who were known alcohol users (n=6, 25%, p=0,005). Mean APACHE II was higher in non-delirious patients (19,62±5,82), p=0,047. It was found that larger total midazolam dosage was received by delirious patients (median 2000,0 (239,0-31252,0), p<0,001). Bolus injections of sedatives were administered more often in delirious patients (n=17 (70,8%), p<0,001). Physical restraints were more often used in delirious patients (n=8, 33,3%, p<0,001). Logistic regression results revealed that male sex was associated with an increased risk for delirium (OR= 2,871, 95% CI 1,025-8,041, p=0,045). Alcohol abuse was strongly associated with increased risk of delirium (OR= 11,759, 95% CI 2,556-54,108, p=0,002). Larger doses of midazolam were strongly associated with delirium (OR= 1,007, 95% CI 1,002-1,012, p=0,006). Longer duration of sedation was associated with a smaller chance of delirium diagnosis (OR= 0,912, 95% CI 0,846-0,984, p=0,017). The use of physical restraints were strongly associated with delirium (OR=10,764, 95% CI 2,694-43,005, p=0,001). The mean duration of hospital stay was 22,51±19,17 days (median 16 (2-94), mean duration of ICU stay was 11,03±11,68 days (median 7 (2-75)). Patients with delirium had a statistically significantly higher hospital stay (mediana 34 (3-94), p=0,002). Non-delirious patients had higher mortality rates (n=61 (65,6%), p=0,004. Kaplan-Meier analysis revealed that delirious patients had a longer life expectancy (χ2(1)=9,35, p=0,002). Conclusions. The prevalence of delirium in critically ill mechanically ventilated patients was 20,5%. Delirium was more prevalent in male patients and in those with known alcohol abuse. Delirious patients were administered larger doses of midazolam and physical restraints were more often used in delirious compared to non-delirious patients. While larger doses of midazolam and more bolus sedatives may predispose to delirium, it is possible that patient behaviours that required larger doses of sedatives may have been an early manifestation of delirium. Significant factors associated with delirium were male sex, alcohol abuse, larger doses of midazolam and physical restraints. Delirious patients had longer durations of hospital stay, however non-delirious patients were associated with lower survival rate.