Remėzaitė, Rūta

Šiandien socialinius tinklus paaugliai naudoja domėdamiesi savo pomėgiais (Ito et al., 2009), užmegzdami ryšius (Reich et al., 2012), tenkindami priklausymo ir savirealizacijos poreikius (Davis, 2012), ugdydami tapatybę (Uhls et al., 2017). Nors naudojimasis socialiniais tinklais turi daugybę privalumų, įskaitant bendravimo optimizavimą ir palaikymą bei informacijos sklaidą (Horzum, 2016), atsiranda rizika, kad naudotojai nesugebės save kontroliuoti ir tai taps problemišku elgesiu (Kircaburun et al., 2019). Vykstantis modernizacijos procesas skatina visuomenės individualizmą, kas gali atsiliepti socialiniams santykiams (Dooris et al., 2007). Dėl to išryškėja dvi prieštaringos tendencijos: žmonės gali daugiau laiko praleisti namuose, naudodamiesi informacinėmis technologijomis, kurdami virtualius tarpasmeninius santykius, tačiau tuo pačiu praleisdami vis mažiau laiko vietinėje bendruomenėje (Thulin & Vilhelmson, 2005). Žvelgiant iš šios perspektyvos, galimai mažėja tiesioginio bendravimo vaidmuo. Taigi, šio darbo tikslas – išsiaiškinti jaunuolių socialinių tinklų naudojimo ir tiesioginio bendravimo sąsajas. Tyrime dalyvavo 293 mokiniai, kurie mokosi 9–11 klasėje. Tyrimo duomenų rezultatai parodė, kad beveik pusė tiriamųjų (45 proc.), naudodamiesi socialiniais tinklais, bandė pabėgti nuo neigiamų jausmų, o 32 proc. tyrimo dalyvių nesėkmingai norėjo sumažinti laiką praleidžiamą socialiniuose tinkluose. Taip pat nustatyta, kad vaikai, mažiau tiesiogiai bendraujantys su tėvais, yra linkę nurodyti daugiau socialinių tinklų priklausomybės simptomų (ρ=-0,18; p=0,002), ypač tarp mergaičių. Pastebėta, kad problemiškas socialinių tinklų naudojimas labiau pasireiškia tarp vaikų, kurie daugiau tiesiogiai bendrauja su mokytojais (ρ=0,13; p=0,035). Svarbu tai, kad mergaitės dažniau nei berniukai jaučiasi blogai, kai negali nustoti naudotis soc[...].

Kūno įvaizdis – tai tarsi vidinis vaizdinys, kaip asmuo mato savo kūną. Šis suvokimas remiasi tuo, kaip žmogus jaučia savo kūną, tačiau ne visuomet tuo, kaip kūnas iš tiesų atrodo. Be to, neigiamas kūno vertinimas gali neigiamai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, paskatinti žemą savivertę ir turėti įtakos depresijos ar valgymo sutrikimų išsivystymui. Vienas iš būdų, kaip pagerinti žmogaus kūno įvaizdį, yra fizinis aktyvumas, o viena iš galimų jo formų – joga. Joga užsiimantys žmonės geriau suvokia savo kūną, yra lankstesni ir dėl to galbūt labiau patenkinti savo kūno įvaizdžiu. Šio darbo tikslas – sistemingai apžvelgti mokslinę literatūrą, kurioje nagrinėtas asmens kūno įvaizdis ir joga. Atliekant literatūros apžvalgą išanalizuota 19 mokslinių straipsnių, kurie atitiko atrankos kriterijus ir publikuoti 2008–2018 m. Apžvalgos duomenimis, daugiausia šia tema atliekamų tyrimų yra stebėjimo tipo, tačiau taip pat nemažai atlikta ir eksperimentinių tyrimų, kurie sudaro tvirtesnes prielaidas poveikiui vertinti. Didesnioji eksperimentinių tyrimų dalis rodo, kad jogos intervencija yra veiksminga gerinant asmens kūno įvaizdį. Tai patvirtina ir vienmomenčiai tyrimai, kuriuose pastebėta tendencija, kad jogą praktikuojantys asmenys yra labiau patenkinti savo kūno įvaizdžiu. Be to, jogos lankymas susijęs ir su savęs objektyvizavimo reiškiniu bei polinkiu į rizikingą mitybą. Atlikta literatūros apžvalga sudaro prielaidas manyti, kad joga gali teigiamai veikti asmens kūno įvaizdį.