Vabalaitė, Birutė

Background and Aims: Repetitive TMS is a painless and noninvasive rehabilitation treatment method. Due to the effects on regulating the excitability of the brain cortex, it is considered to be beneficial for promoting motor function recovery after stroke. This research aimed to evaluate the effect of different frequency rTMS on the affected upper extremity motor function recovery. Methods: Twenty-six patients were included in this research. Subjects were randomly allocated to two groups. Subjects received 10 sessions of 1 Hz rTMS over the unaffected hemisphere in the first group and 10 Hz rTMS over the affected hemisphere in another, along with common rehabilitation measures. Motor function was evaluated before and after the treatment using dynamometry and Fugl-Meyer Assessment (FMA). Results: Nine subjects dropped out of the trial for various reasons and 16 were included in statistical analysis. Both FMA and dynamometry scores were significantly better in 1 Hz and 10 Hz rTMS groups after treatment. There was no difference between groups before and after treatment. Conclusions: Both 1 Hz and 10 Hz rTMS may be equally effective for upper extremity motor function recovery after stroke.

Background and Objectives: Repetitive transcranial magnetic stimulation (rTMS) is being widely used for treating upper extremity paresis after stroke, however, evidence of applying highfrequency rTMS (HF-rTMS) on the ipsilesional hemisphere for upper extremity motor recovery remains limited. This systematic review aimed to investigate the effect of high-frequency repetitive transcranial magnetic stimulation for upper extremity motor function recovery after a first-time ischaemic stroke. Materials and Methods: This systematic review was prepared according to the preferred reporting items for systematic reviews and meta-analyses (PRISMA) guidelines. A comprehensive literature search was performed to identify all studies published before 12 February 2021. The search was performed on the following databases: PubMed, Ovid, The Cochrane Library. Results: A total of 6440 studies were found in the databases and four trials were included in the review. Three of the studies were randomized control trials (RCT), and one was a pseudo-RCT. Three of the studies showed good methodological quality and one study was rated as excellent. Fugl-Meyer Assessment (FMA) was performed in three out of four studies and the score significantly increased in the HF-rTMS treatment group compared with sham stimulation in all trials. Other measures used in the studies were handgrip strength, shoulder abduction, Motricity Index, Wolf Motor Function Test (WMFT), and Box and Block, although these tests did not show unanimous results. Overall, all four studies conveyed significantly better results in at least one test that was performed for hand motor function evaluation in a 10 Hz stimulation group while none of the tests showed any advantage for sham stimulation groups. Two studies reported headache as an adverse event (six patients in total). [...].

Introduction: Rheumatoid arthritis (RA) is a chronic progressive systemic autoimmune disease that mainly affects the synovial lining of joints , cartilage , and later the tissues surrounding the joints . Thermal procedures and magnetotherapy reduce pain , increase the range of motion , shorten morning joint stiffness , and improve the locomotor function and the quality of life. Aim to evaluate the effect of microwave and magnetotherapy on the change of functional status of rheumatoid arthritis patients. Materials & methods. 50 rheumatoid arthritis patients who participated in the study were randomly assigned to three groups: Group 1 undertook microwave therapy (oligothermic dose, 50 W power, durations 20 min.), Group 2 low frequency pulse magnetotherapy (20 Hz frequency, 50 % intensity, duration 20 min.), and Group 3 had both procedures applied for 5 consecutive days. The functional status was assessed using the Functional Movement Test Keitel Index, and the pain was assessed by a Pain Scale before and after treatment. Results. 37 women (74%) and 13 men (26%) participated in the study . The group of affected wrists and hands was the dominant one , accounting for 48% of all cases (p < 0.05). While applying the microwave therapy , the average Keitel index increased from 28.67 ±2.73 to 35.33 ±5.89, and pain decreased from 4.62 ±2.28 to 1,69 1,69±1,20, especially in the male group (p < 0.05). In the case of magnetotherapy , the average Keitel index increased from 30.64 ±7.90 to 34.57 ±6.89, and pain decreased from 4.68 ±1.64 to 2.50 ±1.34. In the combined microwave and magnetotherapy treatment , the average Keitel index increased from 25.60 ±6.02 to 36.60 ±4.34, and pain decreased from 4.50 ±1.45 to 1.67 ±1.50 (p <...[...].

Introduction: Limb amputation is an ultimate method of surgical treatment in cases when the other therapies are ineffective. The main causes of lower limb amputations are chronic diseases such as peripheral vascular diseases and complications of diabetes, which account for about 80 per cent of all amputations in Western European countries. After lower limb amputation and prosthetics, rehabilitation is necessary to maintain a good quality of life, as it not only the limb that the patient loses. The mobility function, coordination and proprioception are also affected. Purpose: to evaluate the effectiveness of the rehabilitation of the individuals who have suffered lower limb amputation depending on its degree. Method: 47 patients were included in the trial, which were divided into 2 groups depending on the degree of amputation. Group 1 suffered an amputation in the knee area or below (29/47; 61.70%), Group 2 suffered an amputation above the knee joint (18/47; 38.30%). The mobility was evaluated using the Keitel Index at the beginning and the end of the rehabilitation. Results: In the course of rehabilitation, the mean value of the Keitel Index scores for the first group of patients increased by 5.2 points (p <0.05) and 7.6 points (p <0.05) for the second group. The difference between the mean values of the Keitel index scores for both groups is not considered to be statistically significant (p> 0.001). Conclusions: In the course of rehabilitation, the level. [...].

pacientai kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigas.Viena iš esminių problemų, neleidžiančių efektyviai gydyti skausmo, netinkamas skausmo vertinimas. Skausmas bus nepakankamai malšinamas jo stiprumą įvertinus netinkamai arba skausmas bus negydomas, jei bus nediagnozuotas. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad pacientų, patyrusių galūnių traumas, skausmo gydymas VšĮ Kauno miesto Greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMP) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus (LSMUL KK SPS) yra skirtingas. Tyrimo metodika. Atlikta darbuotojų, tirtų LSMUL KK SPS ir Kauno GMP stotyje, apklausa bei pacientų, atvežtų į LSMUL KK SPS 2015-2016 metais dėl galūnių skausmų (TLK S.40-99), GMP 110/A formų įrašų ir SPS duomenų bazės analizė. Iš darbuotojų apklausos rinkti duomenys: amžius, darbo patirtis, lytis, pareigos, dažniausiai naudojamos skausmo skalės, o iš GMP 110/A formos bei SPS duomenų bazės - pacientų skausmo balų kitimas bei gydymas ikihospitaliniame etape. Rezultatai ir išvados. Buvo apklausti 62 GMP ir 32 LSMUL KK Skubios pagalbos skyriaus darbuotojai. Iš GMP duomenų bazės buvo atrinkta 100 pacientų, 52 moterys (52%) ir 48 vyrai (48%), kurie skundėsi galūnių sužalojimais ar skausmais. Jų amžiaus vidurkis buvo 52,77 ± 0,2 metai.Iš apklausos paaiškėjo, kad tiek GMP (58,1%), tiek SPS (68,8%) darbuotojai skausmo balui vertinti dažniausiai naudoja skaitmeninę skausmo skalę. GMP darbuotojų minimalus skausmo balo vidurkis, kai skiriami neopioidiniai analgetikai, yra 2,68 ± 0,02 balo, o SPS darbuotojų - 4,96 ± 0,04 balo (p<0,05).Skausmo balų įvertinimai, atvežus pacientą į priėmimo skyrių, tarp GMP ir SPS darbuotojų skyrėsi dvigubai: GMP pirmą kartą įvertino skausmą 2,57 ± 1,43 balo, o SPS – 4,82 ± 1,93 balo. GMP darbuotojai skiria nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ir opioidinius analgetikus esant

Introduction. In the stage of pre-hospitalisation, proper anaesthesia is very important, as moderate or severe pain accounts for a third of all diagnoses. Aim. To investigate and evaluate the pain assessment scales commonly used in practice by the staff of the Kaunas Ambulance Service and the Emergency Department (ED) of the Hospital of LUHS KK in the stage of pre-hospitalisation, and reveal how an appropriate use of pain assessment scales in practice helps to relieve pain. Methodology. A survey of the staff of the KK ED of the Hospital of LUHS KK and Kaunas Ambulance Service was performed as well as the retrospective study of Form 110/A of the patients (pts) treated due to pain in the extremities in 2015–2016. The staff survey included the data about their age, work experience, gender, position, the most commonly used pain assessment scales. Forms 110/A provided information about the changes in patients’ pain scores and its treatment in the stage of pre-hospitalisation. Data analysis was performed using the statistical program SPSS 23.0. The data were considered statistically reliable at p < 0.05. Results. 32 employees of the KK ED, whose average age was 34.81 ± 8.25; and 62 employees of the Kaunas Ambulance Service, whose average age was 46.70 ± 12.88, were surveyed. The average work experience of the staff of the Ambulance Service was 20.95 ± 13.41 years, and that of the ED was 11.30 ± 10.19 years. 100 Forms 110/A of the pts who complained about pain in extremities were selected, 52 female and 48 male. Their average age was 52.77 ± 0.2. The most frequent method to evaluate the pain score in practice used by both the Kaunas Ambulance Service staff (58.1 per cent) and the KK ED staff (68.8 per cent) is the digital pain assessment scale. The odds ratio model revealed that in case the pain is evaluated by the KK ED staff, it is almost 10 times more likely that opioids will be prescribed at a higher[...].

Tyrimo tikslas. Įvertinti įgimtos klubų sąnarių displazijos (KSD) paplitimą, sunkumo laipsnį ir ryšį su rizikos veiksniais tarp pacientų, kurie buvo tirti dėl KSD LSMUL Kauno klinikose VKP 2013-2014 m. Metodika. Atlikta pacientų, tirtų LSMUL KK Vaikų konsultacinėje poliklinikoje 2013-2014 m., ambulatorinių kortelių retrospektyvioji analizė. Įtraukimo į tyrimus kriterijus – įtariama įgimta KSD vaikams iki vienerių metų. Statistinei duomenų analizei naudota „SPSS 23.0“. Rezultatai. Išanalizuotos 592 ambulatorinės kortelės, įvertintos 534. Berniukams ši liga įtariama anksčiau nei mergaitėms, rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001). Diagnozė nepasitvirtino 265 (49,6 proc.) pacientams. Statistiškai reikšmingai dažniau liga nustatoma mergaitėms nei berniukams (p=0,001). Berniukams ši liga patvirtinama anksčiau (p<0,001). Nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp KSD laipsnio ir sėdmenų pirmeigos, gretutinių skeleto-raumenų patologijų ar šeiminės anamnezės. Išvados. KSD nepatvirtinta 49,6 proc. Dažniausiai diagnozuojama abipusė pirmo laipsnio KSD, berniukams ji įtariama anksčiau. Diagnozė patvirtinama vidutiniškai 125,39±74,3 dienų amžiuje, mergaitėms diagnozuojama dažniau.

Tyrimo tikslas. Įvertinti kompleksinės reabilitacijos efektyvumą, priklausomai nuo amputacijos lygio, pacientams po apatinės galūnės amputacijos ir protezavimo. Metodika. AB „Ortopedijos technika“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje nuo 2015 m. rugsėjo iki gruodžio buvo tirti 47 pacientai, atrinkti tiksliniu parinkimo būdu. Reabilitacijos efektyvumas buvo vertinamas taikant Keitel ir Barthel indeksus, matuojant amputuotos galūnės keturgalvio šlaunies raumens jėgą pagal Lovett skalę bei klubo sąnario amplitudę goniometru reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje. Duomenų analizė atlikta naudojant statistinę programą „SPSS 23.0“. Rezultatai. Iš 47 tyrimo dalyvių, lyginant Keitel ir Barthel indeksų, šlaunies keturgalvio raumens bei klubo sąnario judesių amplitudės laipsnius prieš ir po reabilitacijos, nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,001). Reabilitacijos efektyvumas nepriklausė nuo skirtingo apatinių galūnių amputacijų aukščio (p>0,001). Išvados. Kompleksinis reabilitacinis gydymas pacientams po apatinių galūnių amputacijų yra efektyvus ir statistiškai patikimas (p<0,001), tačiau nuo amputacijos aukščio nepriklausė (p>0,001).

Įžanga Klubų sąnarių displazija – įgimta klubų sąnarių patologija, apibūdinanti nenormalų šlaunikaulio galvos santykį su gūžduobe. Ši patologija apima klubo sąnario išnirimą, panirimą ir klubo sąnario nestabilumą [3]. Teigiama, kad sergamumas šia liga svyruoja 40–60 atvejų iš 1000 gyvagimių[1]. Ligos įtarimas grindžiamas klinikiniu ištyrimu, o diagnozė patvirtinama atlikus rentgenologinį ir/ar ultragarsinį tyrimą[1,4]. Liga daug dažniau diagnozuojama mergaitėms, taip pat esant sėdmeninei pirmeigai. Išskiriami ir kiti rizikos veiksniai: šeiminė anamnezė, pirmagimystė, oligohidroamnionas, gretutinės skeleto–raumenų vystymosi patologijos[2,3,4]. Siekiant geresnių gydymo rezultatų, svarbu kuo ankščiau nustatyti šią patologiją ir atstatyti klubų sąnarių stabilumą[5]. Tikslas Įvertinti įgimtos klubų sąnarių displazijos paplitimą, sunkumo laipsnį ir ryšį su rizikos veiksniais tarp pacientų, kurie buvo tirti dėl klubų sąnarių displazijos LSMUL KK vaikų konsultacinėje poliklinikoje 2013–2014 metais. Uždaviniai 1. Įvertinti įgimtos klubų sąnarių displazijos paplitimą ir displazijos laipsnį, tarp pacientų, kurie buvo tirti dėl klubų sąnarių displazijos LSMU KK vaikų konsultacinėje poliklinikoje 2013–2014 metais. 2. Įvertinti įgimtos klubų sąnarių displazijos diagnozės nustatymo amžių pacientams, tirtiems dėl šios ligos LSMU KK vaikų konsultacinėje poliklinikoje 2013–2014 metais. 3. Nustatyti įgimtos klubų sąnarių displazijos sąsajas su lytimi. 4. Įvertinti įgimtos klubų sąnarių displazijos priklausomybę nuo kitų rizikos faktorių. Metodika Atlikta pacientų, tirtų LSMUL KK vaikų konsultacinėje poliklinikoje 2013–2014 metais, ambulatorinių kortelių retrospektyvinė analizė. Įtraukimo kriterijus – įtariama įgimta klubų sąnarių displazija (diagnozė pagal TLK–10–AM:Q65. 8), vaikams iki 1 metų amžiaus. Rinkti duomenys: [...].