Kaduševičiūtė, Emilė

Rotatorių manžetės sindromas (RMS) yra plačiai paplitęs klinikinis reiškinys, kuris prasideda lengvu peties sąnario ankštumu ir gali progresuoti į dalinius arba visiškus manžetės plyšimus. Šie negalavimai gali labai apsunkinti kasdieninį gyvenimą, padidinti nedarbą ir gydymo išlaidas. RMS gali paveikti net iki 80 proc. populiacijos, o dėl pavėluoto kreipimosi į gydytoją iki 12,5 proc. pacientų gali patirti nereikalingą plyšimą. RMS dažniau pasitaiko vyresniems nei 80 metų asmenims, ypač moterims. Tik iki 54 proc. pacientų, kuriems diagnozuojamas RMS, patiria simptomus. Nerekonstruojami manžetės plyšimai diagnozuojami iki 12,5 proc. atvejų. Nors tiksli RMS plyšimų priežastis dar ne visiškai aiški, žinoma, kad šiai būklei didelės įtakos turi įvairūs veiksniai, tokie kaip amžius, judesiai virš galvos, diabetas ir gyvenimo būdas. Maždaug 95 proc. manžetės patologijų kyla dėl akromiono paviršiaus dirginimo, vadinamo subakromialiniu ankštumo sindromu. Senėjant, manžetės sausgyslėse pastebimi degeneraciniai pokyčiai, kurie gali sukelti plyšimus. Taip pat pastebėta diabetu sergančių asmenų didesnė rizika patirti RMS. Diagnozė dažnai nustatoma atliekant klinikinius, rentgeno, MRT ir ultragarso tyrimus. Nėra bendrosios nuomonės, kaip diagnozuoti nerekonstruojamus manžetės plyšimus, tačiau daugelis tyrimų apibrėžia juos kaip viso storio plyšimus arba plyšimus, didesnius nei 5 cm, su žymia raumenų atrofija ir riebalų infiltracija. Nerekonstruojamų manžetės plyšimų gydymas gali būti konservatyvusis arba chirurginis. Chirurginės intervencijos apima debridementą, artroskopinį arba atvirą manžetės atkūrimą, alografto augmentaciją, viršutinės kapsulės rekonstrukciją, subakromialinės balioninės tarpinės implantaciją ir kitus metodus. Konservatyvus gydymas apima fizioterapiją, kortikosteroidų ar trombocitais papildytos plazmos injekcijas. RMS yra dažna liga, kuri kelia didelį neigiamą poveikį pacientų gyvenimui ir visuomenei. Svarbu skatinti ankstyvą diagnozę ir gydymą, nes tai padeda išvengti rimtesnių plyšimų. Gydytojai turi individualiai vertinti kiekvieno paciento situaciją, atsižvelgdami į įvairius veiksnius, įskaitant amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.

Tikslas. Apžvelgti mokslinę literatūrą, supažindinti in­tensyviosios terapijos skyriuose (ITS) dirbantį perso­nalą su sedacijos galimybėmis naudojant inhaliacinius anestetikus. Metodika. Duomenų bazėse PubMed, Google Scholar, ClinicalKey buvo atrinkta 41 mokslinės literatūros pu­blikacija, nagrinėjanti inhaliacinių anestetikų panaudo­jimo ITS indikacijas, privalumus panaudojimo būdus ir trūkumus. Rezultatai. Inhaliacinių anestetikų naudojimas ITS sie­jamas su trumpesniu ekstubacijos laiku, retesniu delyro pasireiškimu, mažesniu opioidų poreikiu. Šis metodas lemia greitesnį atsigavimą po sedacijos, daro teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Šis sedacijos būdas negali būti taikomas vyresnio amžiaus, termina­linės būklės su dauginiu organų disfunkcijos sindromu ar galvos traumą patyrusiems pacientams. Geriausias naudos bei rizikos santykis gaunamas ilgalaikę sedaciją taikant pacientams su status epilepticus, status asthma­ticus, sergantiems kepenų ar inkstų funkcijos nepakan­kamumu, ūminiu respiracinio distreso sindromu ar pri­klausomiems nuo opioidų. Inhaliaciniai anestetikai ITS gali būti tiekiami naudojant „Sedaconda“ prietaisą arba MIRUS sistemą. Inhaliacinių anestetikų naudojimas ITS nėra kasdienė praktika, todėl reikia papildomai apmo­kyti personalą. Toks sedacijos būdas turi ir trūkumų – netinkamai naudojami prietaisai gali teršti aplinkos orą, o patekę į aplinką inhaliaciniai anestetikai yra šiltnamio efektą didinančios dujos. Naudojant inhaliacinius aneste­tikus, didėja neorganinių fluoridų koncentracija kraujyje, galinti sukelti sunkias nefrogeninio necukrinio diabeto komplikacijas. Išvados. Inhaliaciniai anestetikai yra visavertis sedacijos metodas ITS, tinkamas tam tikroms pacientų grupėms. Naudojant inhaliacinius anestetikus sedacijai, reikia atsi­žvelgti į individualias paciento savybes, įvertinti galimą komplikacijų riziką.

Parafaringinio tarpo navikai - reti galvos ir kaklo augliai. Šių navikų dažnis, literatūros duomenimis, gali siekti mažiau nei 1 proc. visų diagnozuojamų navikų. Lipomos parafaringiniame tarpe - itin reta patologija, literatūroje aprašomi tik pavieniai šių lipomų atvejai. Šiame straipsnyje pristatome vienų iš parafaringinio tarpo lipomos atvejų.

Introduction Tumors in the parapharyngeal space are within the head and neck, constituting less than 1% of all tumors [1]. Lipomas in the parapharyngeal space are an exceptionally rare phenomenon, with a limited number documented in the literature [1]. This article aims to present an instance of a lipoma in the parapharyngeal space. [...].

Introduction Takotsubo cardiomyopathy (TTC) is a condition characterized by acute reversible dysfunction of the left ventricle. While it mimics acute coronary syndromes, it is not associated with the blood supply of the coronary arteries, occurring independently of coronary artery obstruction. Although TTC typically resolves spontaneously, in certain instances the outcomes of the condition can lead to severe debilitation or even mortality [1]. Aim The objective of this review is to organize the newest existing data concerning the clinical outcomes in TTC. [...].

Introduction Adenoid hypertrophy is the most common cause of nasal obstruction in children [1]. As the first organs to come into touch with respiratory and digestive antigens, adenoids play a crucial role in the development of the immune system and operate as a barrier against infections [2]. Etiology of adenoid hypertrophy is not entirely understood. It is important to identify children with adenoid hypertrophy and refer them to an ENT doctor on time. Delayed surgical treatment may impair the child's development [3]. Aim Determine the main etiological factors of adenoid hypertrophy in children. [...].

Introduction. Osteochondrosarcoma - a rare tumor originating from the hyaline cartilaginous tissue [1]. Metastatic heart osteochondrosarcoma is exceptionally rare, with only a few cases documented in recent literature [2–4]. This review presents a case of this condition. Case presentation 76 y. o. Patient was admitted to LUHS Hospital, Kaunas clinics, with a confirmed low-risk pulmonary embolism (PE). A heart echocardiogram revealed a tumor-like mass. A multidisciplinary team recommended a surgery, but at the patient’s request, it was rescheduled for the next month. After 3 weeks, the patient was readmitted to hospital due to a deteriorating condition. Surgery was promptly carried out, involving the removal of the mass and tricuspid valvuloplasty. Radical excision was unattainable due to subendocardial infiltration. Histological examination confirmed metastatic osteochondrosarcoma, suggesting that the metastasis likely arose from a primary costal osteochrondrosarcoma that was surgically radically removed a year prior (pT1N0M0R0G2). Following an extended hospitalization and multiple post-surgery complications, the patient was stabilized and further palliative care treatment was indicated. [...].