Poškienė, Lina

Plaučių vėžys vis dar tebėra didžiulė grėsmė ne tik pasaulio, Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos gyventojams. Siekiant pagerinti pagalbą plaučių vėžiu sergantiems ligoniams, suvienodinti specialistų požiūrį į šios ligos diagnostikos ir gydymo standartus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų draugijų iniciatyva bei bendru darbu nuo 2007-ųjų kas kelerius metus išleidžiamos „Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijos“. Išlaikydami tradicijas ir tęstinumą pristatome aštuntąsias atnaujintas ir papildytas „Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijas“, kurios yra gausaus autorių, savo srities ekspertų ir pagrindinių Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų draugijų atstovų, kolektyvo ilgametės patirties, bendro nuolatinio darbo rezultatas. Plaučių vėžio gydymas išlieka viena dinamiškiausių onkologijos sričių, todėl ankstesnes rekomendacijas buvo būtina atnaujinti apžvelgiant svarbiausias prigijusias naujoves. Plaučių vėžio profilaktika, ankstyva diagnostika ir atrankinė patikra yra viena iš prioritetinių sričių naujame Europos Sąjungos kovos su vėžiu plane. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse jau yra įdiegtos nacionalinės plaučių vėžio patikros programos, kitose, taip pat ir Lietuvoje, vykdomos ar jau atliktos bandomosios programos. Tačiau, kol nėra patvirtinta nacionalinė plaučių vėžio patikros programa Lietuvoje, šiose rekomendacijose paliekame tikslinės plaučių vėžio atrankinės patikros gaires, kurios sėkmingai pritaikytos daugelyje Europos Sąjungos šalių ir yra patvirtintos Lietuvoje Plaučių vėžio metodiniame dokumente. Tikimės, kad netolimoje ateityje galėsime pristatyti ir nacionalinę plaučių vėžio atrankinės patikros programą. [...].

Background: Pituitary adenomas are slow-growing tumors that originate from the anterior part of the pituitary gland. These tumors are associated with dysregulation of a number of long non-coding RNAs (lncRNAs). Metastasis-associated lung adenocarcinoma transcript-1 (MALAT-1) is a long non-coding RNA (lncRNA) that has been implicated in the regulation of cell proliferation, gene expression, apoptosis, differentiation, and cell cycle transition in various tumors, including pituitary adenomas (PA).

Objective: To evaluate the impact of MALAT1 gene variants (rs3200401, rs619586, and rs1194338) and immunohistochemical markers (Ki-67 and p53) on the susceptibility and clinical characteristics of PA.

Methods: a case-control study included patients with PA and age- and gender-matched controls. PA diagnosis was confirmed through MRI/CT imaging and/or histopathological examination. DNA was extracted from peripheral blood samples, and three MALAT1 variants (rs3200401, rs619586, and rs1194338) were genotyped using TaqMan® real-time PCR. The expression of Ki-67 and p53 were evaluated immunohistochemically using digital image analysis. Statistical analyses included chi-square tests to compare genotype and allele distributions, logistic regression to estimate PA risk (odds ratios, 95% confidence intervals), and nonparametric tests for biomarker evaluation.

Results: Among 390 participants (145 PA and 245 controls), only the MALAT1 rs619586 variant showed statistically significant associations after Bonferroni correction (p < 0.016). The rs619586 G allele was more frequent in PA patients than in controls (4.1% vs. 0.8%, p = 0.001) and increased the odds of developing PA by 4.1-fold under the additive model (OR = 4.139, 95% CI: 1.365- 12.551, p = 0.012). The G allele remained significantly associated across several clinical subgroups, including microadenomas, macroadenomas, invasive PAs, and PAs with recurrence (p ≤ 0.015). In PA tissues, p53 H-scores were higher in macroadenomas compared with microadenomas (p = 0.047), and patients with the rs619586 AA genotype showed significantly higher p53 expression than those with the AG genotype (p = 0.008). A moderate positive correlation was observed between Ki-67 LI and p53 expression (ρ = 0.268, p = 0.035).

Conclusions: MALAT1 rs619586 G allele is significantly associated with an increased risk of PA and its more aggressive clinical features, including invasiveness and recurrence. These findings suggest that rs619586 may serve as a potential genetic marker linked to PA susceptibility. Additionally, the observed relationship between p53 expression and tumor proliferation highlights its potential role in PA tumorigenesis. Further studies are needed to confirm these associations and clarify the underlying molecular mechanisms.

Nutukimas - viena aktualiausių dabartinės visuomenės problemų, neigiamai veikianti daugelį organizmo sistemų ir trikdanti sergančiojo šia liga gyvenimo kokybę, darbingumą bei trumpinanti gyvenimą. Tai - metaboliškai aktyvi ir recidyvuojanti liga, kurios metu kūno masė didėja riebalinio audinio sąskaita. Nutukimą kaip ligą Amerikos medicinos asociacija oficialiai pripažino 2013 metais. Nutukimas pastaruoju metu yra labiausiai aptarinėjama tema tiek medicinos, tiek plačiojoje visuomenėje. Kalbant apie nutukimą, dažnai ši būklė siejama su asmeniniu kaltės priskyrimu: „reikia tik noro“, „reikia suimti save į rankas“ ir t. t. Įvairiais istoriniais laikotarpiais požiūris į žmogaus kūno formas keitėsi nuo Rubenso tipo moterų iki anoreksinių mados manekenių formų. Menamų kūno formų standartų neatitinkantis žmogus gali būti pavadintas putliu, stambiu, apkūniu, didelio dydžio ar net storuliu ar apsileidusiu. Medicinos bendruomenėje vyrauja terminai: antsvoris, hipotalaminis, pilvinis, centrinio tipo, kušingoidinis, morbidinis nutukimas ir kt. Nutukimas turi kompleksines pasekmes - skatina lėtines ligas, galinčias sutrumpinti žmogaus amžių 10-15 metų. Per pastaruosius 5 dešimtmečius nutukimo paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei 3 kartus, ir dabar tai įvardijama kaip nutukimo pandemija. Klinikinėje praktikoje nustatomos įvairiausios nutukimo priežastys - nuo genetinių (Prader-Willi sindromas, Aistrom sindromas, LEPR (leptino receptoriaus) ar LEP (leptino) geno mutacijos ir kt.), endokrininių (hipotirozė, hiperkorticizmas, hipogonadizmas ir kt.) iki valgymo priklausomybių. Skirtingos yra ir nutukusių kūno formos bei kūno kompozicija. Todėl kūno masės indeksas (KMI) klinikiniu požiūriu jau nebetenka prasmės. KMI tikslinga naudoti populiaciniams, palyginamiesiems tyrimams. Statistiniais duomenimis (HIS Lietuva, Eurostat, 2019-2022 m.), pagal KMI nutukusių suaugusių Lietuvoje buvo 21-23 proc. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio ar yra nutukę. Tai - tik statistika, neatspindinti konkrečios individo būklės. 2025 m. pasaulio 58 ekspertų grupė, atstovaujanti įvairioms medicinos specialybėms ir šalims, išanalizavo turimus įrodymus ir, pritarus 75 medikų ir pacientų organizacijoms, rekomendavo klasifikaciją, kurioje išskiriamas ikiklinikinis ir klinikinis nutukimas. Pagal epidemiologinius ir klinikinius duomenis, nutukimas susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir sveikatos sutrikimų. [...]