Sergančiųjų geltonosios dėmės paburkimu dėl centrinės tinklainės venos nepraeinamumo ir gydytų angiogenezės inhibitorių injekcijomis į stiklakūnį, struktūrinių ir funkcinių pokyčių analizė

Abstract

Tyrimo tikslas − išanalizuoti ir palyginti realius pacientų, gydytų angiogenezės inhibitoriais dėl geltonosios dėmės paburkimo (GDP), sukelto tinklainės venos nepraeinamumo (TVN), klinikinius duomenis. Retrospektyviai išanalizuota 117 pacientų, kuriems 2016- 2021 m. buvo diagnozuotas GDP dėl CTVN ir gydytų intravitrealinėmis kraujagyslių endotelio augimo faktorių (KEAF) inhibitorių injekcijomis į stiklakūnį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Akių ligų klinikoje. Buvo analizuojami medicininės dokumentacijos duomenys: amžius, lytis, gyvenamoji vieta, geltonosios dėmės centrinės tinklainės storis (CTS), geriausias koreguotas regėjimo aštrumas (GKRA), akispūdis (Tn), taikytas gydymas aflibercepto, ranibizumabo ar bevacizumabo injekcijomis. Rezultatai. Į 119 tiriamųjų (gydytų) akių iš viso buvo suleistos 796 angiogenezės inhibitorių injekcijos į stiklakūnį: 252 injekcijos - ranibizumabo, 240 - bevacizumabo ir 304 aflibercepto. Per minėtą laikotarpį vidutiniškai 1 akiai atiteko 6,7 injekcijos. Išanalizavus visą imtį, GKRA vidutinis pokytis po gydymo buvo statistiškai reikšmingas (p=0,01). Išskiriant pagal angiogenezės inhibitorių rūšį, GKRA vidutinis pokytis buvo didesnis tarp pacientų, kurie gydyti ranibizumabu nei bevacizumabu (p=0,02). Tarp aflibercepto grupės ir kitų KEAF inhibitorių grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05). Visos imties GKRA po gydymo ir GKRA pokytis statistiškai reikšmingai priklausė nuo amžiaus (atitinkamai p=0,002, p=0,012). Po gydymo GKRA buvo statistiškai reikšmingai didesnis pacientų iki 60 m., nei per 70 m., o GKRA pokytis buvo didesnis pacientų iki 60 m., lyginant su pacientais per 80 metų. Analizuojant visa imtį, CTS po gydymo statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,0001), tačiau tarp skirtingų angiogenezės inhibitorių statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Vertinant visą imtį ir atskiras angiogenezės inhibitorių grupes, Tn sumažėjo, bet rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi (p=0,6). Išvada. GKRA pokytis po gydymo statistiškai reikšmingai pagerėjo (p=0,01), CTS – sumažėjo (p<0,0001), o Tn nepakito (p>0,05). GKRA pokytis statistiškai reikšmingai buvo didesnis gydytų ranibizumabu nei bevacizumabu (p=0,02), tarp aflibercepto ir kitų angiogenezės inhibitorių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp GKRA, CTS, Tn pokyčio prieš (po) gydymo bei lyties ir gyvenamosios vietos nebuvo. Tačiau GKRA po gydymo buvo reikšmingai didesnis pacientų < 60 m., lyginant su ≥70 m., o GKRA pokytis buvo didesnis tarp pacientų <60 m., nei ≥80 m. CTS ir Tn pokytis po gydymo nuo amžiaus statistiškai reikšmingai nepriklausė (p>0,05). The aim of this study was to evaluate and compare the real clinical data of patients treated with angiogenesis inhibitors for macular edema (ME) caused by retinal vein occlusion (RVO). 117 patients who were diagnosed with macular edema due to retinal vein occlusion in 2016-2021 and treated with intravitreal vascular endothelial growth factor (VEGF) inhibitor injections into the vitreous at the Department of Ophthalmology of the Hospital of the Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics were retrospectively analyzed. The following data: age, sex, place of residence, macular central retinal thickness (CRT), best corrected visual acuity (BCVA), intraocular pressure (IOP), treatment with aflibercept, ranibizumab or bevacizumab injections, were analyzed from medical records. Results. A total of 796 intravitreal injections of angiogenesis inhibitors were administered to 119 subjects (treated) eyes: 252 injections of ranibizumab, 240 injections of bevacizumab and 304 injections of aflibercept. During the mentioned period, one eye received an average of 6.7 injections. In the analysis of the entire sample, the mean change in BCVA after treatment was statistically significant (p=0.01). When stratified by type of angiogenesis inhibitor, the mean change in BCVA was greater in patients treated with ranibizumab than with bevacizumab (p=0.02). There was no statistically significant difference between the aflibercept group and the other VEGF inhibitor groups (p>0.05). For the entire sample, post-treatment BCVA and change in BCVA statistically significantly dependended on age (p=0.002, p=0.012, respectively). After treatment, BCVA was statistically significantly higher in patients under 60 than over 70, and the change in BCVA was greater in patients under 60. compared to patients over 80 years old. When analyzing the entire sample, CRT decreased statistically significantly after treatment (p<0.0001), but no statistically significant differences were found between different angiogenesis inhibitors. When evaluating the whole sample and individual groups of angiogenesis inhibitors, IOP decreased, but the results were not statistically significant (p=0.6). Conclusion. After treatment, the change in BCVA improved statistically significantly (p=0.01), CRT decreased (p<0.0001), and IOP did not change (p>0.05). The change in BCVA was statistically significantly higher in those treated with ranibizumab than with bevacizumab (p=0.02), there was no statistically significant difference between aflibercept and other angiogenesis inhibitors (p>0.05). There was no statistically significant difference between BCVA, CRT, Tn changes before - after treatment and gender and place of residence. However, post-treatment BCVA was significantly higher in patients <60 years of age compared with ≥70 years of age, and the change in BCVA was greater in patients <60 years of age than ≥80 years. The change of CRT and Tn after treatment was not statistically significantly dependent on age (p>0.05).