Šunų besimptomės gerybinės prostatos hiperplazijos diagnostinių metodų įvertinimas

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) yra dažniausiai diagnozuojama priešinės liaukos patologija nekastruotiems šunims, pasižyminti progresuojančiu audinių proliferacijos bei intraprostatinių cistų formavimosi procesu. Ankstyvoji GPH forma yra besimptomė, tačiau jau šioje stadijoje hiperplazijos procesas gali turėti neigiamą poveikį patino sveikatai bei reprodukcinei funkcijai, todėl ankstyva besimptomės GPH diagnostika yra itin svarbus aspektas, ypač veisimui skirtiems patinams. Vis dėlto, kasdienėje veterinarinėje praktikoje besimptomės GPH formos nustatymas išlieka iššūkiu dėl neišreikštos ligos simptomatikos bei riboto taikomų metodų jautrumo ir specifiškumo. Tyrimo tikslas – įvertinti ir palyginti naujus bei klinikinėje praktikoje taikomus diagnostikos metodus, skirtus nekastruotų šunų patinų besimptomės gerybinės prostatos hiperplazijos nustatymui. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti įvairaus amžiaus, svorio ir veislės nekastruotų šunų prostatos būklę ir spermos kokybę klasikiniais metodais. 2. Įvertinti kliniškai sveikų ir besimptomės gerybinės prostatos hiperplazijos paveiktų šunų prostatos kompiuterinės tomografijos ir dalinės pelvimetrijos matavimus ir nustatyti diagnostines ribines vertes. 3. Nustatyti kliniškai sveikų ir besimptomės gerybinės prostatos hiperplazijos paveiktų šunų prostatos specifinės esterazės koncentracijos ir ultragarso specifinių parametrų ribines vertes. Tyrime dalyvavo 150 įvairaus amžiaus, svorio ir veislės nekastruotų šunų patinų, kurie pagal klinikinius, citologinius ir laboratorinius kriterijus buvo priskirti kliniškai sveikų ir besimptomės GPH paveiktų patinų grupėms. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad klasikiniai metodai, tokie kaip rektinis tyrimas ir neišplėstinė ultrasonografija, pasižymi ribotu objektyvumu ir jautrumu. Tuo tarpu ultragarsinio tyrimo metu papildomai vertinant prostatos formą, intraprostatininių cistų pasireiškimą, organo kapsulės vientisumą bei taikant spalvinio Doplerio metodiką, besimptomės GPH nustatymas yra žymiai patikimesnis. Rezultatuose spalvinio Doplerio metodika, leidžianti įvertinti prostatos kraujotaką, parodė, kad sistolinis kraujo tėkmės greitis (PSV) ≥ 26,78 cm/s ir diastolės pabaigos greitis (EDV) ≥ 5,23 cm/s marginalinėje prostatos srityje leidžia atitinkamai su 100 % ir 97,1 % tikslumu identifikuoti besimptomę GPH. Priešingai, atsparumo indeksas (RI) abiejose lokalizacijose neturėjo diagnostinės vertės. Kompiuterinės tomografijos metu nustatyta, kad GPH paveiktų šunų prostatos matmenų santykis su šeštojo juosmens slankstelio kūno ilgiu (L6) buvo statistiškai reikšmingai didesnis: rW (prostatos plotis/L6) siekė 1,58 ± 0,44 (sveikų – 1,10 ± 0,29), rH (prostatos aukštis/L6) – 1,34 ± 0,21 (sveikų – 1,03 ± 0,26), o rL (prostatos ilgis/L6) – 1,57 ± 0,48 (sveikų – 1,06 ± 0,16). Papildomai taikyta dalinės pelvimetrijos metodika atskleidė, jog šis metodas yra patikimas ir reikšmingas vertinant prostatos dydį priekinės dubens atvaros aspektu – tai svarbu vertinant prostatomegalijos laipsnį besimptomės GPH kontekste. Prostatos audinio kontrastavimo fazių analizės rezultatai parodė, kad pokontrastinėje fazėje prostatos audinio tankio reikšmės GPH sergančių šunų grupėje buvo statistiškai reikšmingai mažesnės – 92,61 ± 1,83 HU, palyginus su sveikų šunų grupe – 95,42 ± 2,34 HU (p < 0,001). Galiausiai, šunų prostatos specifinės esterazės (CPSE) koncentracijos tyrimas parodė, kad CPSE koncentracija ≥ 82,56 ng/ml leidžia diagnozuoti besimptomę GPH su 100 % tikslumu (AUC = 1,00; p < 0,001). Gauti rezultatai patvirtino, kad kompleksinis vaizdinės diagnostikos metodų ir prostatos specifinio biomarkerio integravimas su klasikiniais diagnostiniais metodais leidžia sukurti patikimesnį ir mažiau invazyvų besimptomės GPH formos diagnostikos algoritmą, taikytiną tiek kasdienėje veterinarinėje praktikoje, tiek reprodukcinės sveikatos stebėsenos ir atrankos programose

Benign prostatic hyperplasia (BPH) is the most frequently diagnosed disorder of the prostate gland in intact male dogs, characterized by progressive tissue proliferation and intraprostatic cyst formation. The early stage of BPH is clinically asymptomatic; however, it may still adversely affect the male’s general health and reproductive function. Therefore, early diagnosis of BPH is a particularly important aspect, especially for breeding males. Nevertheless, the identification of subclinical BPH remains a challenge in routine veterinary practice due to the absence of clinical signs and the limited sensitivity and specificity of commonly used diagnostic methods. The aim of the study was to evaluate and compare novel and clinically applied diagnostic methods for the detection of subclinical benign prostatic hyperplasia in intact male dogs. Study objectives: 1. To assess the condition of the prostate and semen quality in intact male dogs of various ages, weights, and breeds using classical diagnostic methods. 2. To evaluate computed tomography and partial pelvimetry measurements of the prostate in clinically healthy dogs and those affected by subclinical BPH, and to determine diagnostic threshold values. 3. To determine the threshold values for canine prostatic-specific esterase (CPSE) concentration and ultrasonographic parameters in clinically healthy and subclinical BPH-affected dogs. A total of 150 intact male dogs of different ages, weights, and breeds were examined and categorized into clinically healthy and subclinical BPH-affected groups based on clinical, cytological, and laboratory criteria. Study results showed that classical methods such as rectal examination and non-extended ultrasonography were limited in objectivity and sensitivity. In contrast, ultrasonography that included assessment of prostate shape, presence of intraprostatic cysts, capsule integrity, and color Doppler evaluation significantly improved the reliability of subclinical BPH detection. Color Doppler analysis of prostatic blood flow demonstrated that a peak systolic velocity (PSV) ≥ 26.78 cm/s and end-diastolic velocity (EDV) ≥ 5.23 cm/s in the marginal zone allowed accurate identification of subclinical BPH with 100% and 97.1% precision, respectively. Conversely, the resistive index (RI) had no diagnostic value in either location. Computed tomography analysis revealed that the ratios of prostatic dimensions to the length of the sixth lumbar vertebra (L6) were significantly higher in BPH-affected dogs: rW (width/L6) was 1.58 ± 0.44 (controls: 1.10 ± 0.29), rH (height/L6) 1.34 ± 0.21 (controls: 1.03 ± 0.26), and rL (length/L6) 1.57 ± 0.48 (controls: 1.06 ± 0.16). In addition, partial pelvimetry was applied, demonstrating high reliability in evaluating prostate size in relation to the cranial pelvic inlet, which is important when assessing the degree of prostatomegaly in the context of subclinical BPH. Contrast-enhanced CT analysis showed that Hounsfield Unit (HU) values in the post-contrast phase were significantly lower in the BPH group (92.61 ± 1.83 HU) compared to healthy dogs (95.42 ± 2.34 HU) (p < 0.001). Finally, the measurement of CPSE (canine specific prostate esterase) concentration showed that values equal to or exceeding 82.56 ng/ml allowed diagnosis of subclinical BPH with 100% accuracy (AUC = 1.00; p < 0.001). These findings confirm that the integration of advanced imaging techniques and a specific prostatic biomarker with classical diagnostic methods provides a more reliable and minimally invasive algorithm for diagnosing subclinical BPH, applicable in both daily veterinary practice and reproductive health monitoring programs.