Antipsichoziniai vaistai ir psichozių farmakoterapija

Abstract

Antipsichoziniai vaistai klinikinėje praktikoje vartojami ma ždaug 50 metų. Rezerpinas ir chlorpromazinas buvo pirmieji, kurių nustatytas poveikis sergant šizofrenija. Terminas antipsichoziniai rodo vaistų poveikį sergant šizofrenija, nors jie veiksmingi sergant ir psichoze arba esant a žituotai būklei. Dopamininė teorija labiausiai pagrįsta, bei tiksliausiai i š visų kitų teorijų ai škina antipsichotinių vaistų vartojimo racionalumą. Tačiau š i teorija nepakankamai atskleid žia ligos prie žastis, bei tos grupės vaistų poveikį. Tipiniai antipsichoziniai vaistai daro labai platų poveikį beveik visoms organizmo sistemoms, tarp jų centrinei nervų sistemai, autonominei bei endokrininei sistemoms. Palyginus neseniai atsiradę netipiniai neuroleptikai slopina tiek serotoninerginius, tiek ir dopaminerginius receptorius. Norint tinkamai parinkti neuroleptiką, reikia atkreipti dėmesį į vaisto cheminę struktūrą ir poveikio skirtumus. Tačiau nėra mokslinio pagrindo, jog vaistą reikėtų rinktis pagal poveikį vienam, ar kitam simptomui. Antipsychotic drugs have been used clinically for approximately 50 years. Reserpine and chlorpromazine were first drugs found be useful in schizophrenia. The term antipsychotic is used to describe a group of drugs that has been used mainly for treating of schizophrenia, but also is effective in some other psychoses and agitated states. The dopamine hypothesis is the most fully developed of several hypothesis and is the basis for rational drug therapy. However, the dopamine hypothesis is far from complete. Typical antipsychotic drugs have a wide spectrum of central nervous system, autonomic and endocrine effects. The most recently introduced antipsychotics are at least as potent in inhibiting 5-HT receptors as they are in inhibiting D receptors. A rational choice of antipsychotic drugs may be based on differences between chemical structures and pharmacological differences. No basis exists for choosing drugs for the use against selected target symptoms, as there is no evidence of specificity in their effects.