Farmacijos mokslų daktaro Benedikto Šiaulio asmenybė ir akademinė odisėja

B. Šiaulio gyvenimas atspindi lietuvių inteligentijos formavimosi, veiklos ir išgyvenimų istoriją XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje. Jo vaikystė, jaunystė ir farmacijos studijos klostėsi panašiai kaip kitų to meto farmacininkų, kilusių iš lietuvių valstiečių šeimų. Savitai jo gyvenimo kelias plėtojosi dėl meilės mokslui, gabumų ir mokslininko karjeros. Benediktas buvo pirmasis sūnus gausioje ūkininkų Šiaulių šeimoje ir, neabejotinai, ant jo pečių gulė daug ūkio darbų. Nuo tradicinės ūkininkų šeimos Šiaulių šeima skyrėsi tuo, kad tėvas Antanas buvo felčeris, menkai domėjosi ūkio reikalais ir nesugebėjo jų organizuoti. Šie reikalai gulė ant motinos Marijonos Šiaulienės pečių. Tikėtina, kad, kaip ir dažnoje valstiečių šeimoje, svajota, kad Benediktas taptų kunigu. Tėvas mokė jį skaityti ir rašyti. Išleidę jį į progimnaziją į Peterburgą tėvai suprato netekę stiprios pagalbos, nes šeimoje dar augo aštuonios mergaitės ir mažasis Justinas. Baigęs progimnaziją Benediktas grįžo į Lietuvą, dirbo vaistinėse netoli Juodupio kaimo ir, regis, turėdamas laiko padėdavo motinai prie ūkio. Net dirbdamas ir studijuodamas Maskvoje ilgėjosi tokio darbo. Atvirlaiškyje šeimai, siųstame 1912 m. iš Maskvos, matome jį miške basą su skrybėle, švarku ir kirviu rankose. Racionalumas, ūkiškumas, praktiškumas, susiformavęs tėvų ūkyje, išliko pamatinėmis jo savybėmis. Meilė mokslui ir žinioms, taip pat savidisciplina atsiskleidė dirbant Maskvoje. Jam teko daug ir savarankiškai mokytis, pirmiausia rengiantis provizoriaus padėjėjo, vėliau brandos egzaminams, be to, jis savarankiškai išmoko anglų kalbą, taip pat groti fleita ir smuiku. Per dvylika Maskvoje praleistų metų jis penkerius metus dirbdamas studijavo aukštosiose mokyklose - trejus metus farmaciją Maskvos universitete, apie metus tame pačiame universitete Fizikos-matematikos fakultete ir pusantrų metų Aukštojoje technikos mokykloje chemiją. Dar didesnis atsidavimas mokslui atsiskleidė jam studijuojant ir gyvenant Amerikoje. Grįžęs i nepriklausomą Tėvynę, pradėjęs dirbti LU Farmacijos skyriuje, gavo Rokfelerio fondo stipendiją ir dvejus metus stažavosi JAV. Reikėjo didelio atkaklumo studijuoti fiziologiją, biochemiją, farmakologiją - mokslus, kurių tik menkus pagrindus buvo įgijęs Maskvos universitete. Negana to, jis įsitraukė į mokslinį tiriamąjį darbą - drauge su vadovu T. Sollmannu paskelbė pirmuosius mokslo straipsnius. Grįžęs į Lietuvą atsiskleidė kaip puikus pedagogas, mokslininkas, administratorius. Vienu metu rengė disertaciją, dėstė farmakologiją ir rūpinosi Farmakologijos katedros bazės kūrimu. Visose trijose srityse pasiekė puikių rezultatų. Kolegos aukštai vertino ne tik B. Šiaulio kompetencijas, patirtį, bet ir asmenines savybes. Dešimt metų užtruko disertacijos rengimas, bet B. Šiaulis pateisino ir LU, ir Rokfelerio fondo lūkesčius. Fondo organizuotos stažuotės užsienyje tikslas buvo parengti dėstytojus profesūrai, kad grįžę į savo Alma Mater kurtų mokslo žinias. Dirbdamas Farmakologijos katedroje B. Šiaulis bendravo su Rokfelerio fondu, gavo paramą aparatūrai ir literatūrai įsigyti. 1939 m. paskirtas vadovauti Farmacijos institutui ir Farmacijos ir farmakognozijos katedrai. Karo metais dėstė ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, išsaugojo VDU farmacijos ir farmakologijos laboratorijos įrangą, knygas. Pokario metais teko prisitaikyti prie sovietinės tvarkos, net užsiimti studentų ideologiniu auklėjimu. Sovietų valdymo metais, 1941-aisiais, jam suteiktas profesoriaus vardas, o 1948-aisiais prof. B. Šiaulis tapo Farmacijos fakulteto dekanu, po reorganizacijos 1951-aisiais - Kauno medicinos instituto Farmacijos-stomatologijos fakulteto dekanu. Jis parašė pirmąjį vadovėlį farmacijos studentams. B. Šiaulio indėlis į Lietuvos farmacijos ir farmakologijos mokslo istoriją yra labai reikšmingas. Todėl stengtasi atskleisti jo profesinį kelią, pristatyti jo asmenybės tvirtumą, nepagražintus gyvenimo vingius ir atskleisti įžymaus, bet per mažai visuomenei žinomo farmacininko, farmakologo, mokslininko, išmintingo žmogaus nuopelnus Lietuvos mokslui.

Professor Benediktas Šiaulis (July 21, 1887 - January 19, 1957) was a Lithuanian pharmacist and pharmacologist, the first Doctor of Pharmaceutical Sciences in Independent Lithuania (1918-1940), and the first dean of the Faculty of Pharmacy (1948) in Soviet-occupied Kaunas. He was also the author of the first pharmaceutical textbook in the Lithuanian language. His contributions to the history of Lithuanian science are significant, būt little explored. Šiaulis lived for 70 years, experiencing numerous historical upheavals and transformations. He was born in the late 19th century when Lithuania was part of the Russian Empire and when there was a ban on the Lithuanian press. He studied in St. Petersburg and Moscow. During the interwar period, he returned to his newly independent homeland and worked at the University of Lithuania (since 1930 the Vytautas Magnus University), defended his doctoral dissertation in pharmaceutical Sciences and became a professor. During the Soviet era, he served as a dean. [...].