Smurtas paauglystėje: Lietuvos profesinių mokyklų tyrimas ir stebėsenos rekomendacijos : mokslo studija

Abstract

Smurto ir savižalos samprata, reiškiniai.Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) smurtą apibūdina kaip „sąmoningą fizinės jėgos ar galios panaudojimą arba grasinimą ja pasinaudoti, nukreiptą į save ar kitą asmenį, asmenų grupę ar bendruomenę, kuris sukelia arba gali sukelti sužalojimus, mirtį, psichologinę žalą, raidos sutrikimus ar nepriteklių“ (PSO, 1996). Šia samprata sąmoningai akcentuojamas tyčinis smurtinės veiklos inicijavimas, neatsižvelgiant į jos padarinius, todėl fizinės ir psichosocialinės sveikatos sutrikdymai, lemiami avarijų, netyčinių nudegimų ar kitų nelaimingų atsitikimų, nėra laikomi smurtu. Sąvokoje naudojami žodžiai „nukreiptas į save“ taip pat praplečia smurto suvokimą, neapsiribojant tik smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, tačiau įtraukiant ir savižalos reiškinį. Taigi, smurto rūšys, pagal savo ekstrapoliaciją gali būti skirstomos į: a) smurtą, nukreiptą į save; b) smurtą prieš kitus asmenis. 1.1. Į save nukreiptas smurtas 1.1.1. Samprata Į save nukreiptu smurtu yra laikomas elgesys, dėl kurio sąmoningai susižalojama arba galima sužaloti save (Crosby ir kt., 2011). Tai apima įvairius tyčinius veiksmus siekiant save žaloti, sukelti sau skausmą nepriklausomai nuo ketinimo nusižudyti laipsnio (įskaitant mirtiną ir nemirtiną savižudišką elgesį ir tyčinį savęs žalojimą, nesusijusį su savižudybe) ar kitų motyvacijos rūšių (Hawton ir kt., 2015). Skirtinguose moksliniuose šaltiniuose dažniausiai yra išskiriamos dvi į save nukreipto smurto rūšys: Savižala (angl. self-harm) arba nesavižudiškas savęs žalojimas (angl. non-suicidal self-directed violence) Savižudiškas elgesys (angl. suicidal self-directed violence) Vis tik požiūriai į savižalos ir savižudybių tarpusavio ryšį literatūroje išsiskiria – nėra tiksliai aišku, ar tai yra skirtingo lygio to paties elgesio kontinuumai, ar atskiras elgesys. Nors savęs žalojimo epizodas gali būti ir bandymas baigti gyvenimą, tačiau daugelis tokių veiksmų nėra tiesiogiai susiję su ketinimu nusižudyti (Joiner ir kt., 2012). Siekiant atskirti šias sąvokas žvelgiama į elgesio tikslą – save žalojantys jaunuoliai pasitelkia netinkamą sunkumų įveikos strategiją, taip elgiasi siekdami įveikti patiriamą kančią 5 (Gillies ir kt., 2018) ir norėdami pasijusti geriau, sumažinti nemalonių jausmų intensyvumą (Morey ir kt., 2008). Dalis jaunuolių tokiu elgesiu siekia parodyti savo itin sudėtingą emocinę jauseną, beviltiškumo pojūtį, atkreipti artimų žmonių, aplinkinių dėmesį (Scoliers ir kt., 2009). Kita vertus, tie, kurie mėgina nusižudyti, neretai savižudybę mato kaip įvairių sunkumų sprendimo būdą (Simeon ir Favazza, 2001 cit. Joiner ir kt., 2012). Taigi, šioje literatūros apžvalgoje akcentuojami savižalos veiksmai kaip rizikos veiksnys savižudybei. […].