Kairiojo širdies skilvelio dydžio ir išstūmimo frakcijos pokyčiai po perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos ligoniams, sergantiems ūminiu priekinės ar apatinės sienos miokardo infarktu

Abstract

Pirminė perkutaninė vainikinių arterijų angioplastika yra efektyvus revaskulizacijos metodas gydant ligonius, sergančius ūminiu miokardo infarktu, turintis įtakos skilvelio dydžiui ir funkcijos atsikūrimui. Darbo tikslas. Nustatyti ir palyginti kairiojo skilvelio galinio diastolinio diametro ir išstūmimo frakcijos pokyčius po pirminės perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos ligoniams, sergantiems priekinės ar apatinės sienos ūminiu miokardo infarktu. Metodika. Nustačius ūminio miokardo infarkto diagnozę, skubos tvarka atlikta koronarografija ir infarktą sukėlusios okliudavusios vainikinės arterijos angioplastika, jei nuo ūminio miokardo infarkto pradžios praėjo ne daugiau kaip 12 valandų. Į tyrimą įtraukti visi sergantys ūminiu miokardo infarktu pacientai po angioplastikos, 1995–1999 metais gydyti Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikoje, kurie išgyveno po perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos šešis mėnesius, ir šiuo laikotarpiu nebuvo restenozės požymių, pakartotinio ūminio miokardo infarkto ar revaskulizacijos procedūrų. Stebėjimo pradžioje ir po šešių mėnesių vertinome galinį diastolinį diametrą ir išstūmimo frakciją echokardiografijos metodu. Rezultatai. Ištirti 302 pacientai, iš kurių 165 sirgo priekinės sienos ir 137 – apatinės sienos ūminiu miokardo infarktu. Abi grupės buvo panašios pagal amžių, lytį, arterinės hipertenzijos ir ankstesnių infarktų atvejų skaičių, pavykusios perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos dažnį. Po pavykusios perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos per šešis mėnesius išstūmimo frakcija žymiai padidėjo, o galinis diastolinis diametras reikšmingai sumažėjo priekinio ūminio miokardo infarkto grupėje. Apatiniojo ūminio miokardo infarkto grupėje išstūmimo frakcija padidėjo, o galinis diastolinis diametras sumažėjo, tačiau ne taip žymiai. Primary percutaneous transluminal coronary angioplasty (PTCA) is an effective method of treatment for acute myocardial infarction (AMI) patients. The impact of PTCA on left ventricular function and size has been described. The purpose of our study was to evaluate and compare changes in left ventricular ejection fraction (EF) and end – diastolic diameter (EDD) in anterior and inferior AMI pts following PTCA. Methods. We performed emergent coronary angiography and primary PTCA on infarct – related artery for AMI pts not later than twelve hours after onset of symptoms. The data from pts who underwent PTCA 1995–1999 in Kaunas University of Medicine Hospital Department of Cardiology were analyzed. Pts who died or underwent repeated revascularisation procedures during six–month follow-up, and pts with suspected restenosis were excluded from the study. We evaluated EF and EDD echocardiographycally at baseline and six months later. Results. We performed PTCA in 165 pts with anterior AMI and in 137 pts with inferior AMI. There was no significant difference in age, sex, arterial hypertension, nor previous infarction cases, nor in PTCA success rate between two pts groups. There was a significant increase in EF and decrease in EDD in anterior AMI pts during six – month period. However, these points changed nonsignificantly in inferior AMI pts. There were no changes in any pts group following unsuccessful PTCA. Conclusions. 1. Successful PTCA has a favourable impact on left ventricular size and function, and unsuccessful does not have. 2. EF increases and EDD decreases following successful PTCA. 3. The positive impact of successful PTCA on left ventricular dimensions and function is more pronounced in anterior AMI pts, and less in inferior AMI group.