Jaunas amžius ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo rizikos veiksniai

Abstract

Visuomenėje vis dar nėra susiformavęs aiškus požiūris kas yra priklausomybė, ar tai liga ar valios trūkumas. Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų yra sudėtingas psichikos sutrikimas, pakeičiantis galvos smegenų sistemos veiklą taip, kad mesti vartoti sunku net ir tiems, kurie to nori. Priklausomybė yra lėtinė liga, kuriai būdingas psichoaktyvių medžiagų ieškojimas ir vartojimas, kuris yra kompulsyvus arba sunkiai kontroliuojamas, nepaisant žalingų pasekmių (Koob & Volkow, 2016). Atsižvelgiant į tai, jog šis sutrikimas pasireiškia su sąlyga, jog žmogus vartos psichoaktyvias medžiagas, lygiai taip pat kaip potrauminis streso sindromas, kuris pasireikš tik buvus trauminiam įvykiui, taigi turi būti pakankamai aiški patogenezė kuri yra nebūdinga daugeliui psichikos sutrikimų. Nepaisant priklausomybės sindromo susiformavimo „aiškumo“, praktikoje ir tyrimuose matome, jog vieni asmenys tampa priklausomi, o kiti ne. Pagal atliktus tyrimus (Volkow & Czernin, 2019) matome, jog iš tų, kurie pavartojo psichoaktyvias medžiagas, tik apie 10 - 20% (priklausomai nuo medžiagos) tampa priklausomi, tokiu atveju kyla klausimas, kas lemia būtent šios siauros grupės polinkį šiam sutrikimui. Iki šiol nėra aiškaus atsakymo, tačiau manoma, jog priklausomybės sindromą lemia sudėtingi biologiniai-genetiniai bei socialiniai veiksniai, kurie dinamiškai sąveikauja darydami įtaką sutrikimo rizikai, trajektorijai ir rezultatams. Norint suprasti šio sutrikimo rizikos ir apsaugos veiksnius, yra būtinas tarpdisciplininis požiūris, kuris apima biologiją, genetiką, psichologiją ir socialinį kontekstą. Rezoliucija/rekomendacijos. Priklausomybės sindromas kyla iš sudėtingų sąveikų tarp genetinių, biologinių, psichologinių ir aplinkos veiksnių. Rizikos veiksniai, tokie kaip smegenų raida, genetinė predispozicija, neigiamos vaikystės patirtys, psichikos sutrikimai ir bendraamžių įtaka yra vieni iš pagrindinių veiksnių prisidedančių prie priklausomybės formavimosi. Priklausomybės ligų formavimosi bei gydymo ateitis remiasi multidisciplininiu požiūriu, kuris leidžia matyti rizikos ir apsaugos veiksnių sąveikas bei laiku reaguoti.