LSMU koordinuojamos programos partnerių tinklas jungia San Jorge universitetą Ispanijoje, Karolio ir Masaryko universitetus Čekijoje, Lodzės ir Balstogės medicinos universitetus Lenkijoje, Rygos Stradinio universitetą Latvijoje ir Liublianos universitetą Slovėnijoje. Ši partnerystė padeda sutelkti skirtingų akademinių mokyklų kompetencijas ir studijų turinyje susieti farmacinių technologijų, dermatologijos, ingredientų savybių bei produktų saugumo klausimus.

Studentai turi susipažįsta su įvairių šalių specialistų požiūriais, nagrinėja jų pateikiamus mokslinius argumentus ir plečia profesinį akiratį. Mišrus studijų formatas sudaro sąlygas užsienio ekspertų paskaitas derinti su kontaktiniu mokymusi ir praktinėmis užduotimis LSMU Farmacijos fakultete.

Dėmesys – naujovėms, kritiniam mąstymui ir atsakomybei

Rugsėjo 14–spalio 20 d. vykusioje programoje pažangios technologijos ir inovatyvūs ingredientai nagrinėti kartu su esminiu klausimu: kokių įrodymų reikia, kad perspektyvi idėja taptų pagrįstu sprendimu?

„Inovacijų vertė atsiskleidžia tuomet, kai naują idėją gebame pagrįsti moksliniais duomenimis ir atsakingai pritaikyti praktikoje. Siekiame, kad studentai mokėtų kelti klausimus, kritiškai vertinti informaciją ir argumentuoti savo sprendimus. Tarptautinė akademinė aplinka šį mokymąsi praturtina skirtingomis patirtimis ir suteikia galimybę kartu ieškoti naujų sprendimų“, – sako programos vadovė, LSMU Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros vedėja prof. Jurga Bernatonienė.

Šių metų programoje daug dėmesio skirta sparčiai besivystančioms tyrimų ir technologijų kryptims. Paskaitose aptartos apsaugos nuo saulės produktų inovacijos, pažangios į aknę linkusiai odai skirtos formos, mikrobiomui palanki kosmetika, egzosomų potencialas odos sveikatai, šiuolaikiniai konservavimo sprendimai ir augalinių žaliavų pritaikymas.

Tokia temų įvairovė padeda suprasti, kad produkto kūrimas reikalauja gebėjimo susieti biologinius procesus, ingredientų savybes ir technologinius sprendimus.

Svarbi programos kryptis – kritinis naujovių vertinimas. Vien ingrediento naujumas ar natūrali kilmė nėra pakankamas pagrindas spręsti apie galutinio produkto savybes. Būsimiesiems specialistams svarbu suprasti, kokie tyrimai pagrindžia pasirinktą sprendimą, kaip formulės komponentai dera tarpusavyje ir kaip vertinama produkto kokybė. Todėl inovacijų tema programoje glaudžiai siejama su mokslinių įrodymų analize.

Pristatytos fakulteto galimybės ir pažangi patirtis

Atsakingas požiūris aprėpia ir komunikaciją. Paskaita apie kosmetikos produktų teiginius kvietė nagrinėti, kaip tiksliai ir pagrįstai pristatyti jų savybes vartotojui. Tai reikšminga profesinė kompetencija aplinkoje, kurioje mokslinės sąvokos greitai tampa rinkodaros kalbos dalimi.

Gebėjimas atskirti tyrimais patvirtintas galimybes nuo pernelyg plačių pažadų svarbus tiek produktų kūrėjams, tiek vartotojus konsultuojantiems specialistams.

Trijų ECTS kreditų, 80 akademinių valandų programoje derintos paskaitos, seminarai, laboratoriniai darbai ir savarankiškos studijos. Laboratoriniams darbams skirta 26 valandos, o spalio 12–20 d. LSMU Farmacijos fakultete vyko kontaktinė programos dalis. Toks teorijos ir praktikos santykis padėjo įsigilinti į tai, kaip žaliavų pasirinkimas ir gamybos procesas susiję su kuriamos formulės savybėmis bei kokybe.

Programos dalyviams pristatyta ir LSMU Farmacijos fakulteto mokslinė bei technologinė infrastruktūra: produktų kūrimo ir analizės galimybės, stabilumo, tekstūros bei mikroskopiniai tyrimai, trimatis vaistų spausdinimas. Komercializuotų produktų pavyzdžiai atskleidė, kaip akademinėje aplinkoje sukauptos žinios ir eksperimentinių tyrimų patirtis gali būti pritaikomos bendradarbiaujant su verslu. Ši sąsaja padeda studentams plačiau suprasti inovacijų kūrimo procesą ir skirtingų kompetencijų poreikį jame.

Studentų kompetencijas ugdė gausi akademinė komanda

Tarptautinę lektorių komandą sudarė prof. Jurga Bernatonienė, prof. Ramunė Morkūnienė, Katerina Kubova, Miroslava Pavelkova, Marek Niczyporuk, Anna Erkiert-Polguj, Katarzyna Socha, Anna Puścion-Jakubik, Konstantins Logviss, Urszula Kalinowska-Lis, Marta Szekalska, Katarzyna Sosnowska, Katarina Bolko Seljak, Lauryna Pudžiuvelytė ir Víctor López Ramos. LSMU programos komandoje taip pat dalyvavo dr. Jurga Andrėja Kazlauskaitė, doc. Živilė Pranskūnienė, dr. Jolita Stabrauskienė, doc. Giedrė Kasparavičienė, dr. Lauryna Pudžiuvelytė, dailės terapeutė Neringa Jurė ir doktorantė Emilija Nemickaitė.

Studentų analitinį mąstymą ir akademinį savarankiškumą skatino baigiamųjų grupinių projektų užduotys. Siūlomos temos apėmė biotechnologijų, dirbtinio intelekto, individualizuotos kosmetikos, žaliosios chemijos ir tvarių formulių kūrimo perspektyvas.

Projektams kelti aiškūs mokslinio pagrįstumo reikalavimai: remtis bent dešimčia mokslinių šaltinių, pateikti struktūruotą analizę ir argumentuotas išvadas. Kartu studentai skatinti rinktis interaktyvias pristatymo formas, kurios padėtų įtraukti auditoriją ir sudėtingą informaciją perteikti suprantamai.

LSMU vykdoma BIP programa stiprina studijų ir mokslinių tyrimų sąsają bei kuria erdvę ilgalaikiam tarptautiniam akademiniam bendradarbiavimui. Būsimiesiems specialistams tai galimybė ugdyti kompetencijas, kurių reikia sparčiai besikeičiančioje profesinėje aplinkoje: vertinti naujas technologijas, bendradarbiauti su kitų sričių ir šalių kolegomis, o kūrybinius sumanymus paversti moksliškai pagrįstais sprendimais.

The post Nuo ingredientų iki produkto saugumo: užsienio studentai LSMU tobulino žinias ir praktinius įgūdžius appeared first on LSMU.

Šiemet visos surinktos lėšos bus skirtos „Ankstukų“ fondui – organizacijos „Gerų darbų dirbtuvės“ projektui „Ankstukai“. Tai pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų Europoje projektų, globojančių anksčiau laiko gimusius ir sergančius naujagimius bei kasdien prisidedančių prie jų gyvybių išsaugojimo.

Fondas rūpinasi, kad neišnešiotiems ir sergantiems naujagimiams būtų suteikiama kuo geresnė priežiūra ir reikalinga medicininė pagalba. Vienas iš fondo darbų – parama Kauno klinikoms: Vaikų ligų skyriuje, kuriame slaugomi neišnešioti naujagimiai ir kūdikiai po intensyviosios terapijos, įdiegta moderni kūdikių gyvybinių funkcijų stebėjimo sistema, o vėliau užbaigtas ir antrasis stebėjimo įrangos diegimo etapas.

Pyragų dienos metu „Ankstukų“ fondo atstovė Agnė Bučienė pasidalins sėkmės istorijomis ir papasakos apie fondo veiklą. A. Bučienės pasakojimą papildys Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė prof. dr. Rasa Tamelienė. Ji pasidalins savo profesine patirtimi ir papasakos, ką reiškia gimti per anksti, su kokiais iššūkiais susiduria neišnešioti naujagimiai ir jų šeimos bei kokį svarbų vaidmenį šiame kelyje atlieka sveikatos priežiūros specialistai.

Kviečiame prisijungti prie Pyragų dienos, atsinešti savo iškeptą ar įsigytą pyragą, pasivaišinti kitų bendruomenės narių gardėsiais ir paaukoti pasirinktą sumą „Ankstukų“ fondo veiklai. Kiekvienas indėlis – tai dar viena galimybė prisidėti prie mažųjų kovotojų gerovės ir jų šeimų vilties.

Nors pagrindinis Pyragų dienos renginys vyks Centriniuose rūmuose, prie iniciatyvos kviečiame prisijungti ir kitų Universiteto padalinių bendruomenės narius bei atvykti pasivaišinti pyragais. Neturint galimybės atvykti, kviečiame Pyragų dieną paminėti savo padaliniuose, o surinktas aukas perduoti per LSMU Komunikacijos tarnybą arba tiesiogiai „Ankstukų“ fondui.

Taip pat kviečiame įamžinti Pyragų dienos akimirkas savo padaliniuose ir nuotraukomis pasidalyti el. paštu komunikacija@lsmu.lt.

Susitikime lapkričio 6 d. 13.00 val. LSMU Medicinos akademijos Centrinių rūmų laisvalaikio erdvėje ir kartu parodykime, kad net mažiausias gerumo gestas gali turėti didelę reikšmę!

The post Kviečiame LSMU bendruomenę minėti Pyragų dieną appeared first on LSMU.

Vizitas vyko Lietuvai siekiant visateisės narystės CERN, tai buvo galimybė pristatyti LSMU ir Kauno klinikų mokslines kompetencijas bei infrastruktūrą, leidžiančią fizikos, inžinerijos ir medicinos laimėjimus pritaikyti ligų diagnostikai ir gydymui.

Kartu su prof. C. Fountu atvyko Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė prof. dr. Saulė Mačiukaitė-Žvinienė ir Lietuvos nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje ambasadorius Rytis Paulauskas.

Svečius pasitiko LSMU rektorius prof. dr. Rimantas Benetis, Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius, LSMU prorektorius mokslui prof. dr. Juozas Kupčinskas, Kauno klinikų direktorius visuomenės sveikatai, mokslui ir studijoms prof. dr.Tomas Lapinskas, Branduolinių medicinos tyrimų centro vadovas prof. dr. Donatas Vajauskas, Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė prof. dr. Elona Juozaitytė, šios klinikos docentė dr. Erika Korobeinikova, CERN tematikoje dirbantys mokslininkai – medicinos fizikai Evelina Jaselskė, Mindaugas Silickas, Laurynas Gilys.

Svečiai susipažino su Kauno klinikų Branduolinės medicinos tyrimų centru, dalyvavo diskusijoje su Universiteto ir ligoninės vadovybės atstovais bei CERN tematika dirbančiais tyrėjais.

Onkologijos ir hematologijos klinikos doc. dr. Erikai Korobeinikovai pristačius LSMU bei Kauno klinikose vykdomus projektus, toliau vykusioje diskusijoje dėmesys skirtas dalelių terapijos, branduolinės medicinos, medicininių radioizotopų ir radiobiologijos tyrimų perspektyvoms. Šias sritis sieja bendras tikslas – pažangias technologijas panaudoti tikslesnei diagnostikai, veiksmingesniam gydymui ir naujiems moksliniams sprendimams.

Fizikos ir medicinos partnerystė – pacientų labui

„Branduolinės medicinos tyrimų srityje Universiteto mokslininkai ir Kauno klinikų gydytojai specialistai yra pasiekę tarptautiniu mastu vertinamo įdirbio, ši jau 30 metų plėtojama kryptis – viena stipriausių Baltijos šalyse. Strateginė infrastruktūra – Branduolinių medicinos tyrimų centras su ciklotronu – atvėrė platesnes diagnostikos ir gydymo galimybes, sukauptos patirties pagrindu plėtojame naujus mokslo tyrimus ir sveikatai pasitarnausiančius atradimus.

Siekiame, kad LSMU tarptautinėje erdvėje būtų pozicionuojamas ne tik kaip studijų, o pirmiausia kaip pažangiausių mokslo tyrimų centras“, – akcentavo LSMU rektorius prof. dr. Rimantas Benetis.

„Lietuvai siekiant visateisės narystės CERN, svarbu parodyti šalies mokslinį ir technologinį potencialą bei turimas kompetencijas. Kauno klinikos yra sukaupusios reikšmingą patirtį branduolinės medicinos srityje, turime modernią infrastruktūrą ir aukštos kvalifikacijos specialistų komandą. Tikime, kad glaudesnis bendradarbiavimas su CERN galėtų suteikti naują postūmį branduolinės medicinos plėtrai Kauno klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete“, – sakė prof. habil. dr. R. Jurkevičius.

Pasak generalinio direktoriaus, toks bendradarbiavimas atvertų platesnes galimybes specialistų stažuotėms, tarptautinės patirties mainams, bendriems moksliniams tyrimams ir pažangių technologijų diegimui.

„Mums svarbu, kad tarptautinis bendradarbiavimas ilgainiui virstų konkrečiais mokslo ir medicinos pažangos rezultatais. Siekiame, kad naujausios technologijos ir mokslo pasiekimai būtų pritaikomi klinikinėje praktikoje, taip atveriant dar geresnes diagnostikos ir gydymo galimybes Kauno klinikų pacientams“, – pabrėžė prof. habil. dr. R. Jurkevičius.

„CERN yra puikus pavyzdys, kaip fundamentiniai mokslo tyrimai virsta technologijomis, keičiančiomis mūsų gyvenimą. LSMU siekiame būti ne tik šių technologijų naudotojais, bet ir jų kūrimo partneriais. Matome didelį bendradarbiavimo potencialą dalelių terapijos, branduolinės medicinos ir kitose srityse, kur susitinka fizika, inžinerija ir medicina. Šis vizitas – galimybė stiprinti bendradarbiavimą ir kartu prisidėti prie ateities medicinos technologijų kūrimo“, – įvertino doc. dr. E. Korobeinikova.

Svarbią šios partnerystės infrastruktūrą sudaro 2024 m. veiklą pradėjęs Branduolinės medicinos tyrimų centras. Jame įdiegtas ciklotronas ir radiofarmacinių preparatų gamybos bei kokybės kontrolės laboratorija. Ši infrastruktūra sudaro sąlygas vietoje gaminti diagnostikai reikalingus trumpaamžius radionuklidus ir plėtoti biomedicinos tyrimus.

Susitikime su CERN Tarybos prezidentu aptartos LSMU ir Kauno klinikų galimybės plėtoti branduolinę mediciną, radiofarmaciją ir pažangų vėžio gydymą bendradarbiaujant su CERN. Pabrėžta, kad veikiantis ciklotronas, radiofarmacinių preparatų gamyba, biobankas ir plečiami ikiklinikiniai tyrimai sudaro tvirtą pagrindą tolesnei mokslo ir klinikinės praktikos integracijai.

Pasak Branduolinės medicinos tyrimų centro vadovo prof. Donato Vajausko, numatoma plėsti diagnostinių preparatų spektrą, įrengti terapinių radiofarmacinių preparatų gamybos laboratoriją ir stiprinti teranostikos tyrimus. Bendradarbiavimas su CERN MEDICIS grupe atvertų galimybių tyrimams naudoti sunkiau prieinamus radioizotopus.

Susitikimo dalyviai teigiamai įvertino per dešimtmetį pasiektą pažangą, kartu akcentavo būtinybę investuoti į specialistus, tarptautines partnerystes ir mokslinių tyrimų finansavimą. Dėmesio skirta ir Baltijos šalių Pažangiosios dalelių terapijos centro idėjai, siejamai su CERN plėtojamu kompaktiniu helio ir lengvųjų jonų sinchrotronu HELIX.

CERN ir Lietuvos narystė

Europos branduolinių tyrimų organizacija CERN – 1954 m. įkurta tarptautinė organizacija, kurios laboratorija įsikūrusi ties Šveicarijos ir Prancūzijos siena, netoli Ženevos. Čia dalelių greitintuvais ir detektoriais tiriama fundamentali medžiagos sandara bei ją valdančios jėgos. Šiems tyrimams kuriamos technologijos pritaikomos ir medicinoje, informacinėse technologijose bei kitose srityse.

Lietuva asocijuota CERN nare tapo 2018 metais. Per šį laikotarpį šalies mokslininkai, doktorantai ir studentai įsitraukė į organizacijos veiklą. Visateisė narystė suteiktų Lietuvai teisę dalyvauti priimant strateginius CERN sprendimus, išplėstų šalies mokslininkų ir jaunųjų specialistų karjeros galimybes bei leistų Lietuvos aukštųjų technologijų įmonėms be apribojimų dalyvauti organizacijos pirkimų konkursuose.

Lietuvos siekis tapti visateise CERN nare įtrauktas į 21-osios Vyriausybės programą.

The post CERN Tarybos prezidento vizitas LSMU: dėmesys mokslo potencialui ir medicinos pažangai appeared first on LSMU.

„Reikia nepaliaujamai dirbti, domėtis, judėti. Vos kuris žmogaus organas nedirba – sunyksta“,  – šypsojosi prof. R. S. Stropus, paklaustas „recepto“, kaip iki tokio garbaus jubiliejaus išsaugoti gerą fizinę, intelektinę ir dvasinę būklę. 

Pokalbio susitikome Universiteto Anatomijos institute, kuriame profesorius darbavosi daugiau nei šešis dešimtmečius. 1961 m. baigęs tuometį Kauno medicinos institutą, R. S. Stropus buvo Gydomojo fakulteto prodekanas, dvi kadencijas vadovavo Teorinės medicinos fakultetui, ėjo prorektoriaus pareigas, o 1988–2001 m. vadovavo Žmogaus anatomijos katedrai. Profesoriumi tapo 1984 m., nuo 2007 m. yra profesorius emeritas.

Profesoriau, 1961-aisiais pats buvote ką tik Kauno medicinos institutą baigęs jaunas gydytojas. Jei šiandien galėtumėte trumpam susitikti su tuo 25-erių metų Rimvydu Stropumi, ar jis nustebtų sužinojęs, kokį profesinį kelią nueis? Ką jam dabar pasakytumėte?

Be abejo, nustebtų: tuomet mano profesinis siekis buvo kitas. Studijuodamas Kauno medicinos instituto vyresniuose kursuose jau buvau tvirtai apsisprendęs tapti chirurgu. Daugiau dėmesio skyriau chirurginei praktikai reikalingiems dalykams. Šeštame kurse, Kaune kilus gripo epidemijai, pažangesniems studentams buvo leista dirbti gydytojais miesto Greitosios pagalbos stotyje. Tai buvo proga pasitikrinti gebėjimus, įgyti praktinių žinių ir geriau suprasti, koks darbas manęs laukia.

Studijas baigiau su pagyrimu. Pagal mokymosi rezultatus ir visuomeninį aktyvumą sudarytame absolventų sąraše buvau antras, todėl tikėjausi galėsiantis pasirinkti norimą specialybę ir darbo vietą. Chirurgų vietų buvo, tačiau visos – ne Kaune. Žmona dar studijavo antrame kurse, tad pasirinkau Anatomijos katedrą. Maniau, pagilinsiu chirurgui būtinas žinias, o žmonai baigus studijas grįšiu prie savo svajonės.

Tačiau anatomijoje mane sulaikė įdomi mokslinio darbo tema – galvos smegenų arterijų inervacijos tyrimai. Vadovo prof. Adolfo Urbono pastangomis katedroje buvo įrengta operacinė, turėjome chirurginių instrumentų ir anestezijos įrangą. Su kolega mokėmės sudėtingų neurochirurginių operacijų, reikalingų eksperimentiniams tyrimams. Žmonai baigiant studijas, didžioji mano kandidatinės disertacijos dalis jau buvo atlikta. Ją apgyniau 1964 m. Vėliau tapau vyresniuoju dėstytoju, Gydomojo fakulteto prodekanu, atsirado naujų pareigų, ir svajonė tapti chirurgu pamažu nutolo. Savo dvidešimt penkerių metų antrininkui šiandien patarčiau ryžtingiau eiti svajonių keliu.

Kokios mokslinio ir vadybinio darbo akimirkos Jums pačiam vertingos, svarbios iki šiol? 

Mano mokslinė veikla prasidėjo laikotarpiu, kai mokslas buvo itin politizuotas. Sovietų Sąjungoje I. Pavlovo mokymas kurį laiką buvo paverstas propagandos priemone, o nervų sistemos įtakos organizmui tyrimai – itin skatinti. Prof. A. Urbonas iš Maskvos parsivežė kraujagyslių inervacijos tyrimų metodikas ir pasiūlė mums šią kryptį. Vis dėlto joje likau ne dėl ideologijos: tyrimai buvo įdomūs, mačiau prasmingų klausimų. Ilgainiui nuo kraujagyslių perėjau prie širdies inervacijos.

Širdies nervinės sistemos histofiziologiniais  tyrimais susidomėjau 1973 m. Po pirmosios širdies transplantacijos pasaulyje kilo klausimas: kaip veikia persodinta širdis, atjungta nuo ją su centrine nervų sistema siejusių ryšių? Tai sudomino, uždegė. Tuo metu Švedijoje sukurtas Falcko–Hillarpo metodas atvėrė naujų galimybių tirti simpatinių nervų  mediatorių (adrenalino, noradrenalino) lokalizaciją šios sistemos periferinėje dalyje. Galėjome tiesiogiai pamatyti simpatines nervines skaidulas, jų tankį ir išsidėstymą širdies audinyje.

Širdies inervacijos tyrimams  laboratorija buvo įrengta anatomijos katedros cokoliniame aukšte. Įsisavinome sudėtingus neurohistocheminius  tyrimų metodus. Širdies audinio  mėginius reikėdavo užšaldyti skysto azoto temperatūroje ir po to  šaltoje aplinkoje  širdies audinio gabalėliai buvo supjaustomi į 10 -20 mikronų storio histologinius pjūvius. Maždaug dvejus metus su kolegomis dirbome, kol pasiekėme norimą rezultatą. Vėliau dalyvavome staigios mirties priežasčių tyrimų programoje, skelbėme darbus apie galimą širdies inervacijos reikšmę. Mūsų mokslinis darbas buvo įvertintas valstybine premija.

Laboratorijoje patyriau ir akimirkų, kurias sunku pamiršti. Yra tekę matyti unikalų atvejį, kaip net ir praėjus valandai po staigios žūties laboratorijoje staiga pradeda susitraukinėti mirusio vaiko širdis. Tai stebėti buvo emociškai sunku, iš pradžių netikėjo ir pasikviestas kolega fiziologas. Turėjome metodiką širdies raumens susitraukimams ir medikamentų poveikiui registruoti. Šis sukrečiantis atvejis suteikė retą galimybę tirti žmogaus širdies audinį netrukus po mirties ir gauti vertingų simpatinių nervų vaizdų.

Didelė mūsų Anatomijos katedros stiprybė – tyrimų tęstinumas: širdies inervacijos tyrimų kryptis plėtojama jau bemaž pusę šimtmečio. Sukaupta literatūra, metodikos, patirtis, o darbą tęsia jaunesnės mokslininkų kartos. Palyginti su tyrimų pradžia, techninė pažanga – milžiniška, vis dėlto net moderniausia įranga tyrėjo neatleidžia nuo būtinybės mąstyti. Dirbant su mikroskopu reikia daug kartų stebėti, lyginti rezultatus, tikrinti, ar neklysti. Skubėdamas gali greitai gauti rezultatą, bet po kelerių metų paaiškės, kad jis nieko vertas. Dirbtinis intelektas gali padėti, tačiau jo atsakymai neturi pakeisti paties tyrėjo kritiško vertinimo.

Universiteto gyvenime man ypač įsiminė Atgimimo metai. Kauno medicinos instituto bendruomenė neliko nuošalyje nuo Lietuvos išsivadavimo. 1989 m. institutas tapo Kauno medicinos akademija. Tuo metu iš mokslo reikalų prorektoriaus pareigų perėjau į mokymo reikalų prorektoriaus darbą. Keitėsi ne vien įstaigos pavadinimas – ieškojome naujų studijų organizavimo galimybių, rėmėmės bendradarbiavimo su Lenkijos ir Vokietijos medicinos akademijomis patirtimi.

1990 m. pradėjome rengti slaugytojus su aukštuoju išsilavinimu: priėmėme pirmuosius 50 studentų. Tai buvo būsimo Slaugos fakulteto užuomazga. Tų pačių metų rugsėjį medicinos studijas pradėjo 21 Libano pilietis. Tuomečio rektoriaus prof.  A. Praškevičiaus įgaliotas pasirašiau pirmąją jų priėmimo sutartį. Šie žingsniai atvėrė naujas specialistų rengimo ir tarptautinių studijų perspektyvas.

Svarbus Universitetui buvo ir istorinės atminties sugrąžinimas. Centrinių rūmų auditorijoms suteikti Vlado Lašo ir Jurgio Žilinsko vardai. Viešai prisiminti profesoriaus Jurgio Žilinsko, vieno medicinos studijų Kaune organizatorių ir lietuviškosios anatomijos kūrėjų, darbai, kurie sovietmečiu buvo išstumti iš istorinės atminties.

Siekiau ir teisingesnio priėmimo į studijas. Mano siūlymu vienodą konkursinį balą surinkusių stojančiųjų eilę pradėjome nustatyti pagal lietuvių kalbos rašto darbo, o ne biologijos egzamino pažymį. Užšifruotą rašto darbą buvo lengviau apsaugoti nuo suinteresuotų asmenų įtakos. Norėjome sudaryti lygesnes galimybes miestų ir rajonų abiturientams. Tų metų priėmimo duomenys rodė palankesnį rajonų mokyklų absolventų santykį, tačiau pakeitimai sukėlė ir nemažai nepasitenkinimo.

Prieš 1991 metų Sausio 13-osios įvykius teko pavaduoti į užsienį išvykusį rektorių. Centriniuose rūmuose visą parą veikė informacinis štabas, budėjo administracijos ir padalinių atstovai. Savo štabą turėjo ir studentai. Kaupėme informaciją, palaikėme ryšius, rūmai buvo atviri visą parą. Tai buvo nerimo ir atsakomybės dienos.

Universitetui labai svarbi atvira diskusija. Atgimimo metais susikūręs Profesorių klubas buvo vieta, kur kolegos galėjo išsakyti nuomonę, ginčytis, kalbėtis su vadovybe apie problemas. Dešimt metų man teko jam vadovauti. Šį paveldą vertinu iki šiol: bendruomenė turi nebijoti viešai aptarti savo veiklos. Man norėtųsi daugiau kolegiškumo, gyvo bendravimo ir atvirų diskusijų.

Ilgus metus mokėte žmogaus anatomijos. Kur baigiasi faktų mokėjimas ir prasideda tikras žmogaus kūno supratimas?

Anatomija man visada buvo gydytojo rengimo pagrindas. Kai pats studijavau, jos mokėmės tris semestrus. Praktikos darbai vykdavo du kartus per savaitę, šalia paskaitų. Per egzaminą reikėjo ne tik atsakyti į teorinius klausimus, bet ir preparuotame kūne parodyti anatomines struktūras. Mokėmės lietuviškų ir lotyniškų pavadinimų, taisyklingo jų tarimo ir kirčiavimo. Tai buvo neatsiejama dalyko dalis.

Todėl man kelia rūpestį anatomijos studijoms skiriamo laiko mažėjimas. Žmogaus kūno sandarai suprasti reikia laiko, nuoseklumo ir praktikos. Terminą būtina sieti su konkrečia struktūra: vien kalbos žinių tam nepakanka. Svarbu ir tai, kad anatomijos dėstymas išlaikytų glaudų ryšį su medicina bei klinikine praktika.

Tikroji anatomijos žinių vertė man ypač atsiskleidė atliekant žmogaus kūno sekcijas. Kartą reikėjo išimti inkstus ir surasti antinksčius. Prakaitavau, kol juos radau, nors anatomiją jau buvau dėstęs penkerius metus. Atlase viskas aišku, o tikrame kūne, tarp audinių ir riebalų, vaizdas visai kitoks. Tada supratau, kiek dar trūksta taikomojo pažinimo.

Anuomet studijavome ir topografinę anatomiją bei operacinę chirurgiją. Kursą dėstė chirurgas, todėl kūno sandarą pakartodavome jau klinikiniu požiūriu: kur gali susidaryti išvarža, kur atlikti pjūvį, kokia kryptimi eina raumenų skaidulos. Šių žinių reikšmė išryškėja priėjus prie paciento. Gydytojas turi suprasti, kokie organai yra skausmingoje srityje ir kokių anatominių variantų gali pasitaikyti.

Prisimenu pacientę, kurios širdis buvo dešinėje, o vidaus organai išsidėstę veidrodiškai. Mes, ketvirtakursiai, jau žinojome apie tokį variantą – situs inversus. Tai geras pavyzdys, kodėl neužtenka išmokti vien įprastos organų padėties. Anatomija turi padėti suprasti konkretų žmogų, pacientą.

Kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tyrimus vadinu anatomijos renesansu. Jie leidžia pamatyti gyvo žmogaus kūno sandarą, erdvinius organų santykius. Kartą intervencinis radiologas, mano buvęs studentas, procedūros metu rodė mano paties kraujagysles. Pasakiau: štai kartoju anatomiją savo kūne. Tačiau pažangiausias vaizdas bus mažiau naudingas, jeigu jo aprašymas neaiškus: gydytojui svarbu tiksliai žinoti, kuri struktūra pažeista ir kur yra pakitimas.

Prisidėjote ne tik prie anatomijos vadovėlių, bet ir prie lietuviško anatomijos vardyno kūrimo. Ar yra lietuviškas anatominis terminas, kurį pats laikote ypač gražiu, taikliu ar tiesiog mėgstamu?

Lietuvišką anatomijos vardyną kūrė ir tobulino ne viena anatomų karta. Mūsų darbas buvo šios tradicijos tęsinys: apibendrinome ankstesnį įdirbį, derinome lietuviškus terminus su tarptautine nomenklatūra. Dirbo Kauno ir Vilniaus anatomai, kalbininkai. Kartais ilgai ginčydavomės net dėl žodžių tvarkos kokio raumens pavadinime, tačiau terminas turi būti tikslus, taisyklingas ir pastovus.

Man arčiausiai širdies pavadinimai, nusakantys organų struktūrą ar jos veikimą. Štai kankorėžinė liauka, dvigalvis ar keturgalvis raumuo. Gerklė, gimda, sėklidė, didžiosios smegenys, smegenėlės. Tai geri, aiškūs terminai. Lietuviškas vardynas reikalingas ir kasdienėje medicinos kalboje. Jei turime aiškų pavadinimą „tulžies latakai“, kam lietuviškame tekste jį keisti „biliariniais latakais“? Terminijos tikslumas – dalis profesinio tikslumo. Kita vertus, nedera ir perlenkti lazdos – o seniau būta judėjimo, siekusios sulietuvinti jau prigijusius tarptautinius žodžius. Arterijas siūlyta keisti „tvinkslėmis“, venas – „pliuškėmis“. Eritrocitą vadinti „raudainiu“, leukocitą – „baltainiu“.

Vardyne paskelbta daugiau kaip 7,6 tūkst. anatomijos terminų.

Stebėdamas dabartinius LSMU studentus, kokius didžiausius skirtumus ir kokį svarbų panašumą pastebite?

Ankstesnius ir dabartinius studentus pirmiausia skiria laisvė. Sovietmečiu iš dekanų buvo reikalaujama studentus kontroliuoti. Eidavome į bendrabučius tikrinti tvarkos, turėdavome aiškintis net dėl jų triukšmo klinikų koridoriuose. Šiandien santykis kitoks – studentai laisvi žmonės. Baigdamas dėstyti 2005 metais penktakursiams skaičiau skausmo neuroanatomijos kursą. Jie man patiko: buvo aktyvūs, klausdavo, diskutuodavo.

Vis dėlto geri pažymiai dar nepasako visko apie žmogaus tinkamumą gydytojo profesijai. Reikia žinių, tačiau svarbu ir tikras domėjimasis pasirinktu darbu. Dėstydamas matydavau skirtumą tarp studento, kuris nori suprasti, ir to, kuriam rūpi tik diplomas. Norėtųsi, kad profesinė motyvacija sulauktų daugiau dėmesio. Labai rūpi ir tai, ar gydytojų pakanka rajonuose, ar ten gyvenantys žmonės gali laiku gauti specialistų pagalbą.

Teisingumo klausimas man svarbus nuo karjeros pradžios. Prisimenu darbo vietų paskirstymo komisiją: gerai besimokančiai absolventei pasakė, kad norimos vietos nėra, o vėliau ji atsirado prasčiau besimokiusiam įtakingo veikėjo sūnui. Paprieštaravau ir paprašiau vėl pakviesti studentę. Paklausta, ar norėtų dirbti Vilniuje, ji nušvito: „Su mielu noru.“ Jai pavyko gauti paskyrimą. Tokie atvejai įsimena visam gyvenimui. Jauno žmogaus galimybės turi priklausyti nuo jo pasirengimo ir pastangų.

Vaikystėje, paauglystėje Jums teko patirti dalykų, kurių tokio amžiaus žmogui apskritai neturėtų tekti patirti. Ar dabar, žvelgdamas iš devynių dešimtmečių perspektyvos, atpažįstate savyje bruožus, kuriuos išugdė būtent tie ankstyvieji išbandymai?

Taip, galima sakyti, kad būtent tremtis ir pokario metai nulėmė ir mano būdą, ir tolesnį gyvenimą. Užgrūdino, sustiprino, išmokė gyventi savarankiškai, daug ir atkakliai dirbti.

Kai mūsų šeimą išvežė, man buvo penkeri, seserims – treji ir septyneri metai. Tėvas buvo nuteistas ir kalėjo lageriuose atskirai nuo mūsų su mama. Ilgą laiką gyvenau pas Tėvo gimines.  Taip sutapo, kad Tėvas grįžo, ir tuo pačiu metu mūsų kursas parvyko iš Kazachstano: anuomet visas mūsų antrasis medikų kursas buvo „mobilizuotas“ žemės ūkio darbams. Tada pirmą kartą po 16 metų pamačiau savo Tėvą.

Manau, jei nebūtų buvę tremties, turbūt nebūtų tų šešių dešimtmečių Universitete. Man tremtis buvo tas pamatas, padėjęs kabintis už gyvenimo. Žmonėms, kurių artimieji buvo tremtyje, buvo visaip trukdoma ir aukštąjį mokslą baigti, ir karjeros siekti. Laimei, visada buvo ir kitokių – padėjusių, parėmusių. Mane priglaudė vaistininkas, rėmęs ir mano tėvo medicinos studijas. Kad įstojau studijuoti medicinos – iki šiol esu dėkingas tuomečiam KMI rektoriui profesoriui Zigmui Januškevičiui.

Devyniasdešimties metų jubiliejus savaime provokuoja beveik medicininį klausimą: koks yra Jūsų geros fizinės, intelektinės ir dvasinės būklės „receptas“?

Reikia nesustoti dirbti ir domėtis. Kūnui reikia fizinio krūvio, protui – veiklos. Svarbu judėti, skaityti knygas, išlaikyti smalsumą. Kai žmogus nustoja kuo nors domėtis, jis vis mažiau naudojasi ir savo gebėjimais.

Labai svarbu jaustis reikalingam. Universitete vis dar esu paprašomas konsultacijos, bendrauju su kolegomis. Anatomijos katedroje vis dar jaučiuosi ir bendradarbis, ir mokinys. Reikia mokėti prisitaikyti prie aplinkos, nesureikšminti savęs, likti atviram viskam, ko gali išmokti iš kitų.

Judėti padeda ir kasdienis gyvenimas. Turiu sodybą, sklypą – reikia tvarkytis, prižiūrėti veją.  Šunys yra mano keturkojai kineziterapeutai: jie nežiūri į mano amžių ir kasdien verčia pajudėti.

Biografijos ir profesinio kelio faktai

Gydytojas anatomas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius emeritas Rimvydas Stasys Stropus gimė 1936 m. spalio 16 d. Kretingoje.

Profesoriaus mokslinės veiklos ašis –periferinės nervų sistemos ir širdies anatomijos bei neuromorfologijos tyrimai. Pirmasis Lietuvoje histocheminiais ir morfometriniais metodais pradėjo sistemiškai tirti žmogaus širdies autonominę inervaciją, jos kitimą žmogui senstant ir sergant išemine širdies liga. Su bendradarbiais išplėtojo širdies neuromorfologijos tyrimų mokyklą. Profesoriui priskiriama apie 150 mokslinių publikacijų.

Kelių „Žmogaus anatomijos“ vadovėlių autorius ir bendraautoris, parašė „Žmogaus judėjimo anatomiją“. 2020 m. kartu su LSMU, VU ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkais išleido „Anatomijos vardyną“.

LSMU Anatomijos instituto kolektyvas sveikina profesorių emeritą Rimvydą Stasį Stropų 90-ojo jubiliejaus proga

LSMU Medicinos fakulteto Anatomijos instituto darbuotojai nuoširdžiai sveikina profesorių emeritą, habilituotą medicinos mokslų daktarą, gydytoją anatomą Rimvydą Stasį Stropų garbingo 90-ojo jubiliejaus proga.

Mielas Profesoriau,

nuoširdžiai dėkojame Jums už visokeriopą pagalbą, palaikymą ir įkvėpimą daugelio mūsų moksliniame ir pedagoginiame kelyje. Esame dėkingi už Jūsų reikšmingą indėlį į anatomijos mokslą, gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų rengimą, taip pat už įkurtą neuromorfologinių mokslų tyrimų mokyklą, tapusią svarbiu pagrindu tolesnei šios srities plėtrai.

Linkime Jums neblėstančios energijos, aštraus proto, šviesių dienų, geros nuotaikos ir, svarbiausia, stiprios sveikatos. Tegul kiekviena diena būna kupina šilumos, artimųjų dėmesio, prasmingų akimirkų ir nuoširdaus džiaugsmo.

Su gražiu jubiliejumi!

LSMU Medicinos fakulteto Anatomijos instituto darbuotojai

Galerija

Žiūrėti visas nuotraukas

The post Profesorius Rimvydas Stropus: „Anatomijos katedroje vis dar jaučiuosi ir bendradarbis, ir mokinys“ appeared first on LSMU.

Prorektoriaus mokslui prof. Juozo Kupčinsko kvietimu LSMU lankosi Tokai universiteto profesorius, virškinamojo trakto ligų ekspertas prof. Hidekazu Suzuki kartu su delegacija.

Jie kartu su LSMU Gastroenterologijos klinikos ir Virškinimo sistemos tyrimų instituto atstovais gilinasi į skrandžio vėžio tyrimus, įgyvendindami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Lietuvos ir Japonijos mokslo programos projektą, skirtą dirbtinio intelekto modelio kūrimui ankstyvai skrandžio vėžio diagnostikai.

Šis universitetų ir mokslininkų bendradarbiavimas prisideda prie medicinos mokslo pažangos, skrandžio vėžio prevencijos ir ankstyvosios diagnostikos metodų kūrimo.

Japonijos mokslininkų delegacija lankėsi ir Kauno miesto savivaldybėje, nes mokslininkų atstovaujamus miestus partnerius Kauną ir Hiracuką jau beveik dešimtmetį sieja glaudūs ryšiai.

Galerija

Žiūrėti visas nuotraukas

Žiūrėti visas nuotraukas

The post LSMU ir Japonijos Tokai universitetas stiprina ryšius biomedicinos tyrimų srityje appeared first on LSMU.

Ši veikla A. Juškienei padeda atsitraukti nuo profesinės kasdienybės ir atrasti emocinę pusiausvyrą. Nors iš pirmo žvilgsnio medicina ir vizažas atrodo visiškai skirtingos sritys, dėstytoja jose įžvelgia ir panašumų.

Rinktis anesteziologiją paskatino mamos pavyzdys

Pasirinkti gydytojos anesteziologės-reanimatologės profesiją A. Juškienę paskatino šeimoje matytas pavyzdys. Jos mama taip pat yra anesteziologė, todėl su šios specialybės ypatumais pašnekovė susipažino anksti.

„Matydavau, kaip mama dirba, ir tai mane pakreipė į šią medicinos sritį. Joje sprendimai priimami čia ir dabar. Mane patraukė galimybė matyti savo darbo rezultatus ir padėti žmonėms. Galbūt dėl to ir pasirinkau šią specialybę“, – pasakoja gydytoja.

Susidomėjimas akademine veikla A. Juškienę lydėjo dar studijų metais. Tuomet ji aktyviai dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje, intensyviosios terapijos ir anesteziologijos būreliuose bei įvairiuose mokymuose.

„Dar būdama rezidentė jaučiau, kad norėčiau mokyti jaunesnius kolegas. Baigusi rezidentūrą nusprendžiau, kad tikrai noriu perduoti savo žinias. Man patinka pasakoti, vesti paskaitas, kartais net ir paklausinėti rezidentų operacinėje“, – šypsosi LSMU dėstytoja.

Nuo nuotakų iki fantastinių personažų

Vizažas A. Juškienės gyvenime atsirado dar studijuojant rezidentūroje. Išbandžiusi makiažo kursus, ji sulaukė pagyrimų, kad šioje srityje jai puikiai sekasi. Tai paskatino ir toliau gilinti žinias.

„Nusprendžiau lankyti dviejų mėnesių mokymus Vilniuje, o juos baigusi gavau vizažistės pažymėjimą. Vėliau baigiau ir šukuosenų kursus. Taip 2017 metais prasidėjo mano kelias vizažo srityje“, – prisimena ji.

Ilgainiui pomėgis išaugo į profesionalią veiklą. „Atsirado fotografų, kurie norėjo bendradarbiauti, kūrėme įvairius meninius projektus, dalyvavome konkursuose. Mano darbai – nuo nuotakų makiažo iki fantastinių personažų kūrimo“, – pasakoja A. Juškienė.

Trejus metus A. Juškienė dirbo ir grožio salone. Šiandien vizažu ji užsiima savo malonumui. Pasak LSMU dėstytojos, norint suderinti akademinę veiklą, gydytojos darbą ir pomėgius reikia kruopštaus planavimo, tačiau iš anksto žinant budėjimų grafiką galima atrasti laiko ir kūrybai.

Per beveik dešimtmetį vizažo srityje A. Juškienė susidūrė su daugybe netikėtų situacijų, kuriose tekdavo pasitelkti ne tik kūrybiškumą, bet ir gebėjimą greitai spręsti problemas.

„Ateina panikuojantis jaunikis ir sako, kad nemoka užsirišti kaklaraiščio. Įjungi „YouTube“ ir pradedi rišti, nors tau pačiai tai irgi pirmas kartas. Arba kas nors paprašo užrišti korsetą. Tokiose situacijose turi čia ir dabar išmokti kažką naujo“, – juokiasi pašnekovė.

A. Juškienė pastebi, kad medicinoje ir vizaže praverčia panašūs įgūdžiai, ypač kruopštumas ir rankų tikslumas.

„Kai atliekame, tarkime, spinalinę anesteziją, labai svarbu, kad ranka nejudėtų. Taip pat yra ir brėžiant akių kontūro liniją. Kiti medikai, pavyzdžiui, chirurgai, mezga. Taip lavinamas rankų miklumas, judesių tikslumas ir kruopštumas“, – pastebi ji.

Vizažas – tarsi meno terapija

Vis dėlto didžiausią vizažo vertę A. Juškienė įžvelgia galimybėje atsitraukti nuo kasdienių profesinių atsakomybių ir pasinerti į visai kitokią aplinką. „Man vizažas yra kaip meno terapija. Tai padeda atsitraukti nuo kasdienės rimties ir išlaisvinti savo kūrybinę pusę“, – dalijasi dėstytoja.

Apie pomėgių svarbą medikų emocinei savijautai buvo kalbama ir 2025 metais vykusioje konferencijoje „Baltic Anesthesia“, kurioje dalyvavo A. Juškienė. Atidaromoji konferencijos paskaita buvo skirta profesinio perdegimo rizikai mažinti. Jos metu pristatytame vaizdo įraše buvo galima išvysti įvairiomis laisvalaikio veiklomis užsiimančius medikus.

„Matėme žmones, kurie buriuoja, piešia paveikslus, užsiima keramika. Tai vienas iš būdų, kaip išvengti perdegimo mūsų darbe ir netapti pernelyg ciniškiems. Iš tiesų labai svarbu dirbant tokioje rimtoje srityje atrasti veiklą, nesusijusią su profesija“, – įsitikinusi A. Juškienė.

Vizažas – ne vienintelis kūrybinis jos pomėgis. A. Juškienė taip pat tapo, yra baigusi muzikos mokyklą, dramos būrelį, o neseniai pradėjo lankyti ir keramikos užsiėmimus. Meile menui ji dalijasi ir su savo sūnumi.

„Man menas – viskas. Dabar ir mano sūnus pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Matau, kaip jam tai patinka. Jis taip pat mėgsta piešti. Po mokyklos kartu susėdame: jis piešia savo piešinį, o aš tapau paveikslą“, – šiltomis akimirkomis dalijasi pašnekovė.

A. Juškienė vertina ir bendravimą su vizažo klientėmis. „Bendraudama su žmonėmis, kurie ruošiasi vestuvėms, krikštynoms ar kitoms progoms, patiriu visai kitokias emocijas. Galiu kalbėtis įvairiomis temomis, ne tik apie darbą“, – pasakoja ji.

LSMU dėstytoja įsitikinusi, kad kiekvienam medikui svarbu atrasti pomėgį, leidžiantį bent trumpam atsitraukti nuo profesinės kasdienybės.

„Manau, kad visiems reikia turėti pomėgį, kuris būtų nesusijęs su medicina. Kai pernelyg įklimpstame į rutiną ir net prie stalo galime kalbėti tik apie įdomius atvejus darbe, tai mums nepadeda“, – pabrėžia A. Juškienė.

Galerija

Žiūrėti visas nuotraukas

The post Nuo paskaitų iki nuotakų makiažo: LSMU dėstytojai kūryba padeda atrasti pusiausvyrą appeared first on LSMU.

Konferenciją atidarė Gyvūnų mokslų fakulteto dekanė akad. prof. dr. Elena Bartkienė. Ji akcentavo, kad tvariam žemės ūkiui reikia ne tik naujų technologijų, jam reikia kompetentingų, atsakingų ir gebančių prisitaikyti žmonių, kurie gebėtų susieti: gyvūnų mokslą, visuomenės poreikius ir verslą. Renginio metu Gyvūnų mokslų fakulteto dekanė pristatė kartu su Gyvulininkystės institutu naujai sukurtą tarpdisciplininę studijų programą „Gyvūnai, visuomenė, atsakingas verslas“. Ji teigė, kad svarbus tikslas – ugdyti specialistus, gebančius žinias paversti atsakingais sprendimais, inovacijomis ir ilgalaikiu poveikiu, o investicijos į žmogiškąjį kapitalą šiandien – tai tvaraus žemės ūkio kūrimas rytoj.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojos Orintos Leiputės patarėjas Mindaugas Sėjūnas perdavė dalyviams sveikinimo žodį. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministras dr. Kęstutis Mažeika sveikindamas dalyvius pasidžiaugė vykdoma pažanga ir darbų tęstinumu. Gyvūnų mokslų sričiai nusipelnusiems mokslininkams ir pedagogams buvo įteiktos Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojos ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro padėkos.

Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas akad. prof. dr. Vidmantas Stanys sveikino konferencijos dalyvius pabrėždamas šios žemės ūkio mokslų srities kompleksiškumą.

Konferencijos pavadinime esantys žodžiai „naujausios tendencijos“ ir „ateities perspektyvos“ šiemet skambėjo itin prasmingai. Gyvulininkystė šiandien keičiasi sparčiai. Prie tradicinių gyvūnų auginimo ir veisimo klausimų vis dažniau prisideda genetika, pažangiosios technologijos, duomenų analizė, nauji pašarai, žiedinės ekonomikos sprendimai ir klimato kaitos iššūkiai. Todėl šiuolaikinis gyvūnų mokslas jau seniai neapsiriboja vienu ūkiu ar viena gyvūnų rūšimi. Jis apima visą grandinę – nuo gyvūno sveikatingumo, gerovės ir mitybos iki maisto žaliavų saugos, aplinkosaugos bei tvarios žemės ūkio sistemos.

Nuo gyvūno gerovės iki tvarios gamybos

Dvi konferencijos dienos buvo kupinos mokslinių pranešimų, diskusijų ir idėjų. Programoje daug dėmesio skirta gyvūnų sveikatingumui, mitybai, reprodukcijai, genetikai, veisimui ir naujų technologijų taikymui. Greta fundamentinių tyrimų buvo pristatomi ir darbai, orientuoti į praktinius sprendimus, galinčius būti pritaikyti ūkiuose ar maisto gamybos grandinėje.

Viena iš ryškesnių temų – gyvūnų gerovė ir reprodukcija. Mokslininkai pristatė tyrimus, susijusius su pieno gamybos šalutinių produktų panaudojimu gyvūnų sveikatai ir reprodukciniam efektyvumui gerinti. Taip pat nagrinėti procesai, susiję su oocitų kokybe, embrionų vystymusi ir galvijų spermos išsaugojimu.

Šie tyrimai primena svarbią šiandienos gyvulininkystės taisyklę: didesnis produktyvumas neatsiejamas nuo sveiko gyvūno. Ūkininkavimo ateitis priklauso ne tik nuo to, kiek produkcijos galima gauti, bet ir nuo to, kaip ją galima pagaminti atsakingai, tausojant gyvūną ir aplinką.

Ne mažiau dėmesio sulaukė gyvūnų mityba. Konferencijoje pristatyti tyrimai apie skirtingų pašarinių žaliavų, natūralių medžiagų, šalutinių produktų ir fermentacijos procesų panaudojimą. Tyrėjai ieško būdų, kaip efektyviau panaudoti turimus išteklius ir kartu gerinti gyvūnų mitybą bei sveikatą.

Šalutiniai maisto pramonės produktai gali tapti svarbiais ištekliais gyvulininkystėje

Viena iš šiandien itin aktualių krypčių – žiedinė ekonomika. Konferencijoje pristatyti tyrimai atskleidė, kad tai vis dažniau tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir gyvūnų mokslo tema.

Mokslininkai nagrinėjo maisto pramonės šalutinių produktų panaudojimo galimybes, biokonversijos procesus, alternatyvius pašarinių žaliavų išteklius. Kitaip tariant, ieškoma būdų, kaip tai, kas anksčiau galėjo būti laikoma atlieka bei taršos šaltiniu, paversti vertingu ištekliumi.

Toks požiūris ypač svarbus siekiant mažinti gamybos sąnaudas, tausoti gamtos išteklius ir kurti tvaresnę maisto gamybos sistemą. Gyvulininkystė šioje sistemoje gali atlikti svarbų vaidmenį – panaudodama įvairias žaliavas ir kartu kurdama vertingą produkciją.

Genetika padeda žvelgti į ateitį

Konferencijoje nemažai dėmesio skirta ir gyvūnų genetikai bei veisimui. Pristatyti tyrimai, kuriuose nagrinėjama genetinė įvairovė, vietinių gyvūnų veislių savybės, genominės informacijos panaudojimas ir galimybės tiksliau prognozuoti gyvūnų produktyvumą bei augimą.

Genetiniai tyrimai šiandien leidžia vis tiksliau atsakyti į klausimą, kokių gyvūnų savybės bus vertingiausios ateityje. Tačiau kartu išlieka svarbus ir genetinės įvairovės išsaugojimo klausimas. Vietinės veislės ir jų genetiniai ištekliai gali tapti svarbiu pagrindu prisitaikant prie besikeičiančių klimato ir ūkininkavimo sąlygų.

Technologijos gyvulininkystės versle

Dar viena konferencijos kryptis – technologijų taikymas gyvulininkystėje. Moksliniai tyrimai vis dažniau ieško būdų, kaip pasitelkti jutiklius, duomenų analizę ir kitus šiuolaikinius sprendimus, kad gyvūnų sveikatos problemos būtų pastebimos kuo anksčiau.

Tai ypač svarbu kalbant apie ligų prevenciją. Anksti pastebėtas sveikatos sutrikimas gali reikšti ne tik geresnę gyvūno savijautą, bet ir mažesnius ekonominius nuostolius ūkiui. Konferencijos stendiniuose pranešimuose buvo pristatyti ir tyrimai, kuriuose nagrinėjamos jutiklių pagrindu nustatomos karvių mastito indikacijos bei kiti gyvūnų sveikatos stebėsenos sprendimai.

Technologijos taip pat padeda spręsti maisto saugos klausimus. Konferencijoje aptartos aflatoksinų kontrolės piene ir kitos su maisto kokybe bei saugumu susijusios temos. Tai rodo, kad nuo gyvūno sveikatos iki vartotojo stalo driekiasi viena tarpusavyje susijusi grandinė.

Klimato kaita keičia ir gyvulininkystę

Gyvulininkystės ateities neįmanoma įsivaizduoti nekalbant apie klimato kaitą. Konferencijoje buvo pristatyti tyrimai, nagrinėjantys gyvulininkystės sistemų prisitaikymą prie klimato kaitos bei ūkininkavimo iššūkius skirtinguose pasaulio regionuose.

Kintančios klimato sąlygos verčia ieškoti naujų sprendimų – nuo gyvūnų mitybos ir laikymo sąlygų iki veisimo strategijų. Atsparumas aplinkos pokyčiams tampa ne mažiau svarbus nei produktyvumas.

Todėl ateities gyvulininkystė turės būti ne tik produktyvi, bet ir lanksti. Gebanti prisitaikyti. Taupanti išteklius. Atsakingai naudojanti technologijas. Ir, svarbiausia, išlaikanti dėmesį gyvūno gerovei.

Mokslas neturi sienų

Šeštoji tarptautinė konferencija dar kartą parodė, kad šiuolaikinis gyvūnų mokslas yra tarptautinis. Kaune pristatyti tyrimai atvyko iš įvairių Europos šalių ir gerokai už jos ribų – tarp dalyvių buvo mokslininkų iš Lenkijos, Slovakijos, Portugalijos, Turkijos, Ukrainos, Latvijos, Nigerijos ir kitų šalių. Dalis pranešimų buvo pristatyta nuotoliniu būdu.

Toks tarptautinis bendradarbiavimas leidžia dalytis skirtingų šalių patirtimi ir ieškoti sprendimų problemoms, kurios šiandien tampa bendros visam pasauliui. Klimato kaita, gyvūnų sveikata, antimikrobinis atsparumas, maisto sauga ar tvarus išteklių naudojimas nėra vienos šalies klausimai.

Būtent todėl mokslinės konferencijos svarbios ne tik dėl jose pristatomų tyrimų. Ne mažiau svarbūs čia užsimezgantys ryšiai, diskusijos ir idėjos būsimiems bendriems darbams.

Ateitis prasideda nuo žinių šiandiena

Šių metų konferencija parodė, kad gyvulininkystės ateitis jau kuriama šiandien – laboratorijose, universitetuose, tyrimų institutuose ir ūkiuose.

Kuriami nauji pašarai bei pašarinės žaliavos, ieškoma alternatyvių žaliavų, tobulinami genetiniai tyrimai, siekiant užtikrinti gerovę, ieškomi nauji biožymenys, nagrinėjamos gyvūnų gerovės problemos. Visa tai yra vienos didelės dėlionės dalys, kurios padeda kurti šiuolaikinę gyvulininkystę.

Ir ši dėlionė vis labiau tampa tarptautinė bei tarpdisciplininė. Biologija susitinka su technologijomis, genetika – su duomenų analize, gyvūnų mityba – su žiedine ekonomika, o žemės ūkis – su aplinkosauga.

Šeštoji tarptautinė mokslinė konferencija „Gyvulininkystė – naujausios tendencijos ir ateities perspektyvos“ tapo dar viena svarbia stotele šiame kelyje. Ji priminė, kad norint kurti tvarią gyvulininkystės ateitį neužtenka vien prognozuoti pokyčius. Reikia juos tyrinėti, suprasti ir kurti sprendimus jau dabar.

O svarbiausia – dalytis žiniomis ir dirbti kartu. Būtent taip mokslas tampa pokyčių varikliu, o šiandien sukurtos žinios – rytdienos gyvulininkystės pagrindu.

The post Gyvūnų mokslų ateitis kuriama šiandiena: 6-oji tarptautinė mokslinė konferencija „Gyvulininkystė – naujausios tendencijos ir ateities perspektyvos“ appeared first on LSMU.

Pasak Sporto centro vadovo Deivydo Veličkos, iššūkis svarbus ne tik dėl to, kad skatina kasdienį fizinį aktyvumą ir padeda formuoti sveikus įpročius, bet ir dėl to, kad padeda suburti Universiteto bendruomenę.

„Tai bendruomenę telkianti iniciatyva – turime bendrą tikslą, sveiką konkurenciją ir galime matyti bendrą LSMU rezultatą“, – džiaugiasi D. Velička.

Sporto centro vadovas pabrėžia, kad sveikatos mokslų universiteto vardas įpareigoja ne tik kalbėti apie sveiką gyvenseną, bet ir savo pavyzdžiu rodyti, kad fizinis aktyvumas yra svarbi kasdienybės dalis.

Iš dalyvių pirmąją vietą laimėjo veterinarinės medicinos studentė Irmantė Jančiauskaitė. Antrąją vietą iššūkyje užėmė medicinos studentė Gabija Žemaitytė, trečiąją – Farmacijos fakulteto lektorė ir mokslo darbuotoja Agnė Mazurkevičiūtė. Spalio 8 d. Sporto centre jas apdovanojo D. Velička.

Pirmoji vieta – pasiektas tikslas

I. Jančiauskaitė ir pernai buvo tarp aktyviausių Universiteto atstovų ir, pasakodama apie savo dalyvavimą iššūkyje, žadėjo sugrįžti kitais metais. Pažadą ji ištesėjo – šįkart į iššūkį sugrįžo turėdama aiškų tikslą: užimti pirmąją vietą.

„Mano asmeninis tikslas buvo užimti pirmąją vietą, nes per visus studijų metus dar nebuvau žingsniavimo iššūkio baigusi pirma. Šį kartą norėjosi pasistengti dėl pergalės“, – pasakoja nugalėtoja.

Dar mokykloje būsima veterinarijos gydytoja dalyvaudavo įvairiose varžybose, todėl, kaip pati sako, iki šiol išliko noras varžytis ir laimėti. #Walk15 iššūkis leido šį azartą suderinti su kasdieniu judėjimu ir galimybe atstovauti savo Universitetui.

Iššūkio metu studentė sau iškėlė ir papildomą tikslą – kasdien nueiti daugiau nei 20 tūkst. žingsnių. „Šis tikslas paskatino judėti net ir tada, kai labiau norėjosi likti namuose“, – sako ji.

Pasak nugalėtojos, judėjimas jai padeda ne tik išlaikyti fizinę formą, bet ir atsipalaiduoti, pravėdinti mintis bei trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių. Aktyvumas jos gyvenime – neatsiejama kasdienybės dalis.

I. Jančiauskaitė sako, kad įsimintiniausia iššūkio akimirka – jo pabaiga ir pasiektas rezultatas. „Smagu matyti, kad kasdienės pastangos ir papildomi pasivaikščiojimai po darbo atsipirko. Tai suteikė daug džiaugsmo ir noro kitą kartą vėl dalyvauti“, – džiaugiasi ji.

Antroji vieta – maloni staigmena

Antrąją vietą užėmusi G. Žemaitytė į iššūkį įsitraukė norėdama papildomos motyvacijos daugiau judėti vasarą ir išbandyti save. „Mano tikslas buvo išlaikyti aktyvumą viso iššūkio metu ir surinkti kuo daugiau žingsnių. Tikslą pasiekiau, o antroji vieta buvo labai maloni staigmena“, – dalijasi studentė.

Smagiausia iššūkio patirtimi G. Žemaitytei tapo žingsnių rinkimas keliaujant. „Smagiausia buvo tai, kad žingsnių rinkimas natūraliai įsiliejo į vasaros keliones. Vaikščiodama po skirtingus miestus ir šalis net nepajusdavau, kiek daug nueinu“, – sako G. Žemaitytė.

Dalyvavimas iššūkyje paskatino studentę daugiau dėmesio skirti kasdieniam judėjimui. Šis įprotis išliko ir pasibaigus vasarai: rugsėjį, prasidėjus studijoms, ji stengėsi daugiau vaikščioti, kai tik turėdavo laisvo laiko.

Trečioji vieta – atrastas balansas

Trečiosios vietos laimėtojos A. Mazurkevičiūtės gyvenime sportas ne visuomet buvo svarbi kasdienybės dalis. Tačiau vaikščioti ji mėgo nuo seno, o šią vasarą vėl pradėjo reguliariai sportuoti ir daugiau judėti.

„Pastebėjau, kad nors po sunkios dienos labiausiai norisi kristi ant sofos, sportas padeda susigrąžinti vidinę ramybę ir atsipalaiduoti. Todėl stengiuosi palaikyti rutiną sportuodama“, – pasakoja A. Mazurkevičiūtė.

Nors konkretaus tikslo neturėjo, pirmosiomis savaitėmis, matydama save tarp lyderių, A. Mazurkevičiūtė ėmė dažniau tikrinti rezultatus ir stengėsi surinkti kuo daugiau žingsnių. Ilgainiui ji pastebėjo, kad varžymasis pradėjo daryti įtaką kitoms mėgstamoms veikloms. „Pradėjau vengti laiko be žingsnių. Teko apriboti rezultatų tikrinimo dažnį“, – prisimena ji.

A. Mazurkevičiūtė dažnai pėsčiomis keliauja į darbą, parduotuvę ar kitas įprastas vietas. Iššūkio metu ji atrado dar daugiau progų vaikščioti – vietoje skambučio kolegoms ji nueidavo pas juos pasikalbėti gyvai, o iš darbo kelionei namo rinkdavosi ilgesnius maršrutus.

Išskirtinis A. Mazurkevičiūtės įprotis – knygų skaitymas vaikščiojant. „Popierines knygas dažniausiai skaitau žingsniuodama ant ėjimo takelio namuose, tačiau kartais skaitau ir eidama lauke, jei maršrute nėra intensyvaus judėjimo ir stipraus vėjo“, – dalijasi ji.

Kviečia išbandyti save

Šių metų #Walk15 nugalėtoja I. Jančiauskaitė kviečia prie iššūkio jungtis ir tuos, kurie dar nedrįso savęs išbandyti. „Kai judėjimas turi konkretų tikslą, lengviau rasti motyvacijos išeiti pasivaikščioti, o žinojimas, kad savo žingsniais prisidedi ir prie Universiteto rezultato, suteikia dar daugiau paskatos“, – teigia ji.

Išbandyti save kitus bendruomenės narius ragina ir antrąją vietą užėmusi G. Žemaitytė. „Linkėčiau tiesiog prisijungti ir pabandyti. Nebūtina iš karto siekti labai didelio žingsnių skaičiaus. Svarbiausia atrasti tokį judėjimą, kuris teiktų malonumą“, – pataria studentė.

Prie iššūkio jungtis kolegas kviečia ir trečiosios vietos laimėtoja A. Mazurkevičiūtė, tačiau ji siūlo pirmiausia varžytis ne su kitais dalyviais, o su pačiu savimi. „Svarbiausia juk ne laimėti, o dalyvauti. Įtraukime daugiau judėjimo į savo kasdienybę“, – linki ji.

Visos trys prizininkės norėtų prie iššūkio prisijungti ir kitąmet. „Tai puiki proga daugiau judėti ir atstovauti savo Universitetui“, – užtikrina I. Jančiauskaitė.

The post Pasiekta pergalė, netikėtumai ir atrastas balansas: #Walk15 iššūkio prizininkių patirtys appeared first on LSMU.

Žinoma žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė šį rudenį atranda save naujame vaidmenyje – ji tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvūnų mokslų fakulteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programos pirmakurse. 

Vos per dvi savaites jos gyvenime atsirado paskaitos, savarankiškos užduotys, skaidrių kūrimo gudrybės – ir biochemija, kurią pašnekovė mini su humoru ir pagalbos šauksmu į aukštybes. Mokytis nelengva. Bet kaip įdomu! 

Į studijas atvedė meilė gyvūnams ir žmonėms 

Paklausta, kodėl pasirinko būtent šiuos mokslus, Rūta pradeda nuo augintinių. Jie jos gyvenime buvo visada. Vaikystės namus ji šiltai vadina „priglaustukų pensionu“: atklysdavo gyvūnai, o ir aplinkiniai žmonės žinodavo, kam atnešti rastą, niekam nereikalingą šunį. 

„Namai, kuriuose gyvena ne tik dvikojai, yra visai kitokie. Ne tokie tvarkingi, ne tokie kvepiantys ir ne tokie tylūs. Bet labiausiai man patinka, kad juose niekada nesijauti vienas, net tada, kai su tavimi niekas nesikalba“,  – pastebi pašnekovė. 

Tačiau iki studijų atvedė ir siekis geriau suprasti, kaip padėti žmonėms. Visuomenėje stebėdama autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių, Rūta ieškojo atsakymų apie pagalbos galimybes, ypatingą, terapinį gyvūno bei žmogaus santykį. 

Posūkis į studijas siejasi ir su vaikystės svajonėmis: kadaise Rūta svajojo tapti veterinare arba gydytoja. Arba – melžėja: visiškai rimtai.  „O gal dar išsipildys?“, –  juokauja.

Baigusi mokyklą, Rūta stojo į tuometę Kauno medicinos akademiją. Tąkart nepavyko. Po daugelio metų kelias vis dėlto atvedė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – tik jau su kita patirtimi ir aiškiu supratimu, kodėl čia norisi būti. 

„Yra visai kitaip, kai ateini studijuoti žinodama, kad to reikia tau – ne mamai, ne tėčiui, ne dėl to, kad sistema taip veikia. Man šių studijų reikia, ir tai jau visai kitoks požiūris į mokslus“, – sako Rūta. 

Padrąsino kolegos pavyzdys  

Sprendimas studijuoti būtent konkrečioje programoje nebuvo spontaniškas. Darbas televizijoje, šeima, vaikai – naujoms studijoms vietos dienotvarkėje savaime neatsirado. Rūta apie jas svarstė jau kelerius metus. 

Itin padrąsino kolega žurnalistas Mindaugas Sėjūnas, neseniai baigęs studijas LSMU Gyvūnų mokslų fakultete.  Bene vyriausiam tuo metu LSMU studentui šie mokslai buvo išpildyta vaikystės svajonė. Kolegos ryžtas po ilgos pertraukos vėl studijuoti imponavo. Rūta jam skambino, domėjosi, svarstė, tačiau vis stabdė užimtumas. Šiemet pagaliau nėrė. 

Labai svarbus buvo ir šeimos palaikymas. Vyras pasakė „taip“, dukra patikino tikinti mama, o dešimtmetis sūnus naująjį etapą įvertino klausimu: komedija ar tragedija? 

Dukrai teko ir technologijų konsultantės vaidmuo. Kai mama kelintą kartą teiravosi, kaip nuotrauką paversti skaidre, netrūko nei juoko, nei svarstymų, kiek smegenų pusrutulių prireiks visoms gudrybėms perprasti. 

Seminaras, grąžinęs į karjeros pradžią 

Kokie pirmieji įspūdžiai tapus studente? Rūta neslepia: studijos iš tiesų yra iššūkis. Dar niekada neteko šitiek valandų praleisti prie kompiuterio.

Vienas didžiausių netikėtumų – jaudulys kalbant per seminarą. Žmogui, kurio kasdienis darbas yra viešai kalbėti, nedidelė auditorija staiga tapo rimtu išbandymu. Pristatydama dar tik vos pažįstamą temą, Rūta pasijuto lyg televizijos karjeros pradžioje: girdėjo savo balsą tarsi iš šalies ir labai aiškiai suvokė, kiek daug dar reikia išmokti. 

Užtai tie nauji pirmieji kartai suteikia ir visai kitokios energijos. 

„Kuo daugiau tų pirmų kartų, tuo tu jautiesi jaunesnė. Ir labai prideda tikrumo, stiprumo, pasitikėjimo savimi, kad –  ir aš galiu“, – pasakoja ji. 

Kasdienybėje dabar tiek veiklos, kad tenka gyventi beveik dvidešimtmetės ritmu: paskaitos, mokslo skaitiniai, analizė, pasirengimas atsiskaitymams. Socialiniuose tinkluose Rūta juokauja ir apie per pirmąsias savaites vienu dydžiu laisvesniais tapusius drabužius, ir apie šokoladą bei matchą, padedančius neužmigti, ir apie vakarą, kai galvoje jau susimaišo žiuželiai, blakstienėlės bei kaspinuočiai. 

Kiekviena tokia žinia sulaukia dėmesio ir palaikymo, ypač –iš vyresnio amžiaus žmonių ir iš dar nepažįstamų Veterinarijos akademijos studentų, smalsaujančių, kaip jai sekasi. 

O kai užaugsiu?.. 

Kur nuves šios studijos, Rūta dar nežino. Sako – turi svajonę, apie kurią dar anksti kalbėti garsiai. Tačiau galimybė atrasti naujus savo gebėjimus ją įkvepia. Žurnalistės profesija neužbraukia visų kitų kelių, savitai juos papildo, o nauja pradžia padeda pamatyti save kitokiomis akimis. 

„Aš taip seniau visą laiką sakydavau: „Kai užaugsiu – tai būsiu“. Ir nepaisant amžiaus, to, kad turiu keletą vaikų, aš vis dar nepaleidžiu šios frazės – ir tai gerai“, – šypsosi naujoji LSMU studentė. 

Kol kas tame būsimame gyvenime dar daug nežinomųjų. Užtat dabartiniame jau yra biochemija, seminarai ir šeima, kuri kartais mokosi kartu – bent jau tada, kai prireikia dar vienos skaidrės.

The post Rūta Mikelkevičiūtė – vėl pirmakursė: „Kai užaugsiu, tai būsiu…“  appeared first on LSMU.