Vaikų įgimtos hidronefrozės etiologija, simptomai, diagnostika, gydymas ir išeitys.

Abstract

Autorius: Justina Zaikauskaitė Darbo pavadinimas: Vaikų įgimtos hidronefrozės etiologija, simptomai, diagnostika, gydymas ir išeitys. Tyrimo tikslas: Įvertinti veiksnius darančius įtaką įgimtos hidronefrozės gydymo efektyvumui. Uždaviniai: 1. Įvertinti įgimtos vaikų hidronefrozės etiologinius veiksnius bei jų dažnį; 2. Įvertinti ir nustatyti įgimtos hidronefrozės klinikinius simptomus ir jų pasireiškimo dažnį; 3. Įvertinti ir palyginti įgimta hidronefroze sergančių pacientų radiologinius tyrimus; 4. Įvertinti chirurginio gydymo išeitis skirtingų įgimtos hidronefrozės etiologijos pacientų grupėse. Tyrimo metodai ir dalyviai: Tyrimas atliktas pasitelkiant retrospektyvią ligos istorijų duomenų analizę. Į tyrimą įtraukti 2019 – 2021 m. LSMU Kauno Klinikose gydyti 168 vaikai (0 – 18m.), kuriems buvo nustatyta įgimta hidronefrozė. Rinkti duomenys apie pacientų amžių, lytį, hidronefrozės nustatymo laiką, simptomus, atliktus tyrimus, hidronefrozės bei VUR laipsnį, pasirinktą gydymo taktiką, ultragarsiniai šlapimo takų matmenys prieš ir po taikyto gydymo, gretutines urologines patologijas, bei gydymo išeitis. Duomenys apdoroti naudojant Microsoft Office Excel programą, statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics programą. Rezultatai: Pieloureterinės jungties patologija yra dažniausia hidronefrozę sukelianti etiologija ir sudaro 10 – 30% visų hidronefrozių atvejų. Diagnozavus hidronefrozę iki 7 metų – dažniausiai pasireiškiantis simptomas yra šlapimo takų infekcija, o diagnozavus ligą vėliau – skausmas. Skausmas labiausiai siejamas su pieloureterinės jungties patologija, o karščiavimas bei šlapimo takų infekcija su vezikoureteriniu refliuksu (p<0,05). Hidronefrozės diagnostikai dažniausiai naudojami tyrimo metodai yra ultragarsas, cistouretrografija bei intraveninė urografija. Intraveninė urografija dažniausiai nustatoma pieloureterinės bei ureterovezikulinės jungties patologija, o cistouretrografija – vezikoureterinis refliuksas (p<0,05). Chirurginis gydymo metodas taikomas dažniausiai po paciento įvertinimo cistoskopija, cistouretrografija, MAG3, intravenine urografija, UG tyrimu, bei atliktų tyrimų metu nustačius I – V VUR, I – IV hidronefrozę, nustačius inkstų funkciją mažesnę nei 50%. Taip pat chirurgiškai dažniau gydomi pacientai, kurių hidronefrozę sukėlusios priežastys yra pieloureterinės jungties obstrukcija, ureterovezikulinės jungties obstrukcija, vezikoureterinis refliuksas ir užpakaliniai šlaplės vožtuvai. Didesnis teigiamos gydymo dinamikos procentas pasiekiamas diagnozavus hidronefrozę iki 5 metų (50 – 75%), o geriausi chirurginio gydymo rezultatai stebimi atliekant pieloplastiką bei STING. Išvados: Geresni gydymo rezultatai pasiekiami pacientams, kuriems hidronefrozė nustatoma iki 5 metų, bet gydymo rezultatai nepriklauso nuo hidronefrozės etiologijos, sukeltų simptomų ar pasirinkto chirurginio gydymo metodo.

Author: Justina Zaikauskaitė Title: Etiology, Symptoms, Diagnosis, Treatment and Outcomes of Congenital Hydronephrosis in Children. Aim: To evaluate the factors influencing the effectiveness of the treatment of congenital hydronephrosis Objectives: 1. To evaluate the etiological factors of congenital hydronephrosis in children and their frequency. 2. To evaluate and determine the clinical symptoms of congenital hydronephrosis and their frequency of occurrence. 3. To evaluate and compare radiological examinations of patients with congenital hydronephrosis. 4. To evaluate the outcomes of surgical treatment in different congenital hydronephrosis etiology groups. Methods and participants: The research was done by retrospective data analysis of medical histories. The study included 169 children (0 – 18 years old) who in 2019 – 2021 were treated at LSMU Kaunas Clincs with the diagnosis of congenital hydronephrosis. The collected data about the patients was: age, sex, time of hydronephrosis detection, symptoms, performed tests, degree of hydronephrosis and vesicoureteral reflux, chosen treatment tactics, ultrasound measurements of the patient's urinary tract before and after the applied treatment, other urological pathologies, and treatment outcomes. The collected data was processed using Microsoft Office Excel program. Statistical data analysis was performed by IBM SPSS Statistics program. Results: UPJ is the most common etiology causing hydronephrosis and accounts for 10-30% of all cases of hydronephrosis. When hydronephrosis is diagnosed before the age of 7, the most common symptom is UTI, and when the disease is diagnosed later, it is pain. Pain is most associated with UPJ pathology, while fever and UTI - with VUR (p<0,05). Ultrasound, cystourethrography and intravenous urography are the most commonly used methods for the diagnosis of hydronephrosis. Intravenous urography usually detects UPJ and UVJ, cystourethrography – VUR (p<0,05). The surgical method of treatment is usually applied after the patient's assessment by cystoscopy, cystourethrography, MAG3, intravenous urography, UG examination, and also after finding I – V VUR, I – IV hydronephrosis, renal function less than 50% during the tests. Patients with hydronephrosis caused by UPJ, UVJ, VUR, and posterior urethral valves are more often treated surgically. A higher percentage of positive treatment dynamics is achieved when hydronephrosis is diagnosed before age 5 (50-75%), and the best results of surgical treatment are observed during pyeloplasty and STING. Conclusions: Better treatment results are achieved in patients with hydronephrosis diagnosed before 5 years of age, but the treatment results do not depend on the etiology of hydronephrosis, the symptoms caused, or the chosen surgical treatment method.