Tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, ergoterapijos poveikio įvertinimas

Vieni iš dažniausiai pasitaikančių lūžių suaugusiems yra stipinkaulio lūžiai ir laikomi trečiu pagal dažnumą senyvų žmonių patiriamu lūžių. Šie lūžiai sudaro 10-15% visų lūžių. Dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos ir iš dalies visos rankos judėjimo funkcija. Darbo tikslas - įvertinti ergoterapijos poveikį, tiriamiesiems patyrusiems stipinkaulio lūžį. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį savarankiškumą, 2. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkciją, 3. Nustatyti ergoterapijos poveikį tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, savarankiškumui ir rankos funkcijai. Tyrimo metodika: Tyrimas buvo atliktas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje. Tirti asmenys, patyrę stipinkaulio lūžį. Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų. Visiems tiriamiesiems buvo skirtos penkios ergoterapijos procedūros pirmame reabilitacijos etape. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, pirmą ir antrą po 15 tiriamųjų. Pirmos grupės tiriamųjų funkcinės būklės įvertinimas buvo atliekamas atvykus pirmą kartą prieš ergoterapiją, gydymo pabaigoje po penkių ergoterapijos užsiėmimų, o antros grupės tiriamieji buvo testuojami prieš ergoterapiją, po penkių ergoterapijos procedūrų ir dar po pusės metų norint įvertinti rankos funkcijos ir savarankiškumo pokytį. Tiriamiesiems be ergoterapijos procedūrų, buvo skirtos septynios magneto terapijos procedūros. Tiriamiesiems buvo sudaryta individuali ergoterapijos programa, atsižvelgiant į rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimą. Šia programą sudarė: pratimai raumenų jėgos stiprinimui, judesių amplitudės didinimui sąnariuose, pirštų funkcijos, kraujotakos, smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui, rankų (plaštakų) mankšta, rekomenduotos techninės ergoterapijos priemonės, gerinančios paciento savarankiškumą kasdienėje veikloje, rankos funkcijai gerinti buvo naudotos ergoterapijos priemonės. Ergoterapijos poveikiui įvertinti buvo naudojama: specialiai šiam tyrimui paruoštas klausimynas, siekiant įvertinti tiriamųjų gebėjimą atlikti kasdienes veiklas, mes taikėme „Kasdienės veiklos vertinimo testą“, plaštakos raumenų jėgai įvertinti naudojome dinamometrą, rankos funkcijai įvertinti - „Funkcinį judėjimo W. Keitel testą“, rankos riešo sąnarių amplitudei įvertinti – goniometrą, rankos skausmui įvertinti „Skausmo skalę-Visual analogic“.

One of the most common fractures in adults are distal radius fractures and they are considered as the third most common fractures suffered by elderly people. These fractures form 10-15% of all fractures. This fracture causes a disorder of the motor function of the fingers, hand, and partly the whole arm. Objective of the work: The aim of this work is to assess the occupational therapy effect on the subjects suffered a distal radius fracture. The objectives of the paper: 1. To determine the self-support of the subjects suffered a distal radius fracture, 2. To determine an arm function of the subjects suffered a distal radius fracture, 3. To determine the occupational therapy effect on the self-support and arm function of the subjects suffered a distal radius fracture. The research was carried out in PI Kaunas Šilainiai Polyclinic. People suffered a distal radius fracture were investigated. 30 subjects participated in the research. All the participants were assigned five occupational therapy procedures in the first rehabilitation stage. Participants were divided into two groups, the first and the second, each with 15 people. The assessment of the functional state of the participants from the first group was made during the first visit before the occupational therapy and at the end of the treatment after five procedures of the occupational therapy. While, the participants from the second group were tested before the occupational therapy, after five procedures of the occupational therapy and also after half a year in order to assess the change of the arm function and self-support. Subjects apart from the occupational therapy procedures were assigned seven magnet therapy procedures. Subjects were given an individual occupational therapy program according to the disorder of the arm function and self-support. This program consisted of the exercices to strengthen the muscle power and to increase the amplitude of the motion in joints, finger function and blood circulation exercises, activities to improve fine motor and coordination of movements, arm (hand) exercises, recommended occupational therapy measures which improve the self-support of the patient in the everyday activities, occupational therapy measures were used to improve the arm function. In order to assess the occupational therapy effect there was used a questionnaire, specially prepared for this research. In order to assess the ability of the subjects to perform daily activities, we used “Daily activities assessment test”; we used a dynamometer to assess the power of hand muscle; to assess an arm function, we used “Functional movement test (Keitel W.)”; to evaluate the amplitude of the hand wrist joint, we used a goniometer and to assess the hand pain, we used “Pain scale-Visual analogic“.