Persistuojančio prostatos specifinio antigeno po radikalios prostatektomijos reikšmė ilgalaikiams onkologiniams rezultatams
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Tyrimo tikslas: Nustatyti prostatos vėžiu sergančių pacientų prostatos specifinio antigeno (PSA) persistavimo po radikalios prostatektomijos (RP) įtaką ilgalaikiams onkologiniams rezultatams. Uždaviniai: Įvertinti persistuojančio PSA ryšį su agresyvią ligos eigą prognozuojančiais klinikiniais ir patologiniais prostatos vėžio parametrais, įtaką pacientų išgyvenamumo rodikliams bei vertę prognozuojant blogus onkologinius rezultatus. Metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas iš medicininės dokumentacijos ir esamos duomenų bazės. Į tyrimą įtraukti 1552 pacientai, kuriems LSMUL KK Urologijos klinikoje 2001-2019 m. atlikta RP, 4-12 savaitę po RP atliktas PSA tyrimas ir taikytas tolimesnis ligos sekimas. Analizuotas persistuojančio PSA ryšys su klinikiniais ir patologiniais prostatos vėžio parametrais, jo įtaka išgyvenamumui be biocheminio atkryčio, išgyvenamumui be metastazių, vėžiui specifiniam išgyvenamumui ir bendram išgyvenamumui. Nustatyta persistuojančio PSA vertė prognozuojant blogą ligos eigą, ji palyginta su kitų veiksnių verte. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 20.0 programinį paketą. Taikytas Chi kvadrato testas, t testas, Kaplan-Meier metodas su log-rank testu bei multivariacinė Cox regresinė analizė. Rezultatai: Persistuojantis PSA nustatytas 19,1 % pacientų. Nustatyta 14,1 % mirčių, 2,8 % pacientų mirė nuo vėžio. Persistuojantis PSA buvo susijęs su didesniu priešoperacinio PSA vidurkiu, dažnesne klinikine T3 stadija, dažnesnėmis klinikinėmis 3, 4 ir 5 Gleason laipsnių grupėmis (GG), dažnesne patologine T3b stadija, dažnesnėmis patologinėmis 3, 4, 5 GG, metastazėmis sritiniuose limfmazgiuose ir dažnesniu teigiamu rezekciniu kraštu (visi p<0,001). Grupėje su persistuojančiu PSA 10 m. laikotarpiu nustatytas mažesnis išgyvenamumas be biocheminio atkryčio (21,2 % vs 72,1 %, p<0,001), be metastazių (77,9 % vs 95,2 %, p<0,001), vėžiui specifinis išgyvenamumas (86,2 % vs 92,1 %, p<0,001) ir bendras išgyvenamumas (71,1 % vs 85,0 %, p<0,001). Persistuojantis PSA prognozavo tolimųjų metastazių atsiradimą (ŠS 3,1, p<0,001), mirtį (ŠS 2,2, p<0,001) ir buvo pats stipriausias veiksnys prognozuojant mirtį nuo vėžio (ŠS 9,7, p<0,001). Išvados: PSA persistavimas po RP yra jautrus prognostinis veiksnys blogiems onkologiniams rezultatams.
Aim of the study: To determine the impact of persistent prostate-specific antigen (PSA) after radical prostatectomy (RP) for long-term oncological outcomes. Objectives: To evaluate the relation of persistent PSA to aggressive clinical and pathological parameters of prostate cancer, impact on patients survival, and the value of predicting poor oncological outcomes. Methods: Retrospective analysis of medical documentation and existing database was carried out. A total of 1552 patients who were treated for prostate cancer by RP at the Hospital of LUHS Kaunas Clinics Urology clinic from 2001 to 2019, had a PSA test 4-12 weeks after RP and complete follow-up data were included in the study. The relation of persistent PSA with clinical and pathological cancer parameters and its impact on biochemical relapse-free survival, metastasis-free survival, cancer-specific survival, and overall survival was analyzed. The value of persistent PSA predicting poor outcomes was determined and compared to other cancer parameters. Statistical analysis was done using SPSS Statistics 20.0 software. Chi-square test, t-test, Kaplan-Meier method with log-rank test, and multivariable Cox regression analysis was used. Results: Persistent PSA was detected in 19.1 % of patients. There were 14.1 % deaths, 2.8 % were cancer-related deaths. Persistent PSA was associated with higher pre-operative PSA mean, more frequent clinical T3 stage, 3, 4, and 5 clinical Gleason Grade Groups (GG), more frequent pathological T3 stage, 3, 4, and 5 pathological GG, lymph node metastases, and positive surgical margins (all p<0.001). In the patient group with PSA persistence, there was a lower 10-year biochemical relapse-free survival (21.2 % vs 72.1 %, p<0.001), metastasis-free survival (77.9 % vs 95.2 %, p<0.001), cancer-specific survival (86.2 % vs 92.1 %, p<0.001), and overall survival (71.1 % vs 85.0 %, p<0.001). Persistent PSA predicted distant metastases (HR 3.1, p<0.001) and death (HR 2.2, p<0.001), and was the strongest predictor of cancer-related death (HR 9.7, p<0.001). Conclusions: Persistent PSA is a sensitive prognostic factor predicting poor oncological outcomes.