Šunų cukrinio diabeto gydymo ir kontrolės analizė
Imbrasaitė, Monika |
Recenzentas / Reviewer |
Optimali cukrinio diabeto kontrolė reiškia gerą ligos valdymą, todėl svarbu užtikrinti tinkamą gydymą insulinu sergantiems šunims, išvengiant ligos komplikacijų ir pagerinant gyvūno gyvenimo kokybę. Šio darbo tikslas – išanalizuoti šunų cukrinio diabeto gydymo tipus ir įvertinti ligos kontrolę. Atlikta retrospektyvinė 25 cukriniu diabetu sergančių šunų klinikinių atvejų analizė. Rinkti duomenys apie ligos klinikinių požymių, gliukozės kiekio kraujyje pokyčius skirtingais gydymo laikotarpiais, taikytą insulino terapiją, gydymo laikotarpiu užfiksuotas ligos komplikacijas, gretutines ligas, patelių reprodukcinę būklę. Visiems šunims diagnozės metu nustatyta polidipsija ir poliurija, o simptomų dažnumas sumažėjo iki 28 proc. atvejų gydymo pabaigoje (p < 0,05). Polifagija (20 proc.) ir vėmimas (8 proc.) diagnozės metu buvo reti, o gydymo metu pasireiškė pavieniai atvejai. Gydymo eigoje gliukozės koncentracija pacientų kraujyje statistiškai reikšmingai mažėjo (p < 0,05), o 3 – 6 mėn. laikotarpyje gerą glikemijos kontrolę pavyko pasiekti 40 proc. pacientų (ankstyvuoju gydymo laikotarpiu – 12 proc.). Daugumai šunų po diagnozės buvo paskirtas kiaulių insulinas (Caninsulin), o 3 – 6 mėn. gydymo laikotarpyje 64 proc. pacientų buvo naudotas glarginas. Nedidelei daliai pacientų taikyti ir kiti insulino tipai – ankstyvajame gydymo periode vienam pacientui naudotas insulinas Novomix, o vėlesniame gydymo laikotarpyje dviems šunims naudotas insulinas Degludec. Gydymo eigoje insulino dozė koreguota dažnai (52 – 76 proc. atvejų), o insulino tipas keistas rečiau (12 – 28 proc. pacientų). Statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškusi cukrinio diabeto komplikacija tarp šunų buvo diabetinė ketoacidozė (44 proc. pacientų) (p < 0,05). Gretutinės ligos diagnozuotos 48 proc. šunų, o sirgimas jomis statistiškai reikšmingos įtakos cukrinio diabeto kontrolei neturėjo (p > 0,05). Vidutinio gliukozės kiekio kraujyje skirtumai tarp kastruotų ir nekastruotų patelių buvo statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).
Optimal control of canine diabetes mellitus means effective disease management, making it crucial to ensure proper insulin therapy for diabetic dogs, preventing complications and improving the animal's quality of life. The aim of this study was to analyze the types of diabetes treatment in dogs and assess disease control. A retrospective analysis of 25 clinical cases of dogs diagnosed with diabetes mellitus was performed. Data were collected on the clinical signs of the disease, changes in blood glucose levels during different treatment periods, insulin therapy applied, complications recorded during treatment, comorbidities, and the reproductive status of females. All dogs exhibited polydipsia and polyuria at diagnosis, but the frequency of these symptoms decreased to 28% of cases by the end of treatment (p < 0.05). Polyphagia (20%) and vomiting (8%) were rare at the time of diagnosis, with only isolated occurrences during treatment. Throughout the treatment period, blood glucose concentrations in patients significantly decreased (p < 0.05), and good glycemic control was achieved in 40% of patients within a 3 – 6 month period (compared to 12% in the early treatment phase). Initially, most dogs were prescribed porcine insulin (Caninsulin), while insulin glargine was used in 64% of patients after 3 – 6 months of treatment. A small number of patients received other types of insulin - one patient received Novomix insulin early in treatment, and two dogs were treated with insulin Degludec during later stages. Insulin doses were frequently adjusted during treatment (in 52 – 76% of cases), whereas changes in insulin type occurred less frequently (12 – 28% of patients). Diabetic ketoacidosis was a statistically significantly more common diabetes complication, observed in 44% of dogs (p < 0.05). Concurrent diseases were diagnosed in 48% of the dogs, but their presence had no statistically significant impact on diabetes control (p > 0.05). Differences in mean blood glucose concentrations between neutered and intact females were not statistically significant (p > 0.05).