Šunų pododermatitas: etiologija, diagnostika ir gydymo strategijos

Abstract

Tyrimas atliktas „X“ klinikoje, analizuojant retrospektyviai surinktus 60 šunų, kuriems buvo pasireiškę pododermatito požymiai, duomenis. Siekta įvertinti požymio kilmę, klinikinius simptomus, predisponuojančius veiksnius, diagnostikos metodus bei taikytą gydymą. Rezultatai parodė, kad 83,3 proc. atvejų pododermatitas buvo siejamas su alergine kilme, o rečiau buvo nustatytos trauminė (8,3 proc.), parazitinė (3,3 proc.) ir endokrininė (1,7 proc.) kilmės. Visi šunys, sveriantys iki 10 kg, sirgo alerginės kilmės pododermatitu, o tarp šunų, sveriančių daugiau nei 30 kg, 33,3 proc. atvejų buvo pasireiškęs trauminės kilmės pododermatitas. Dažniausi simptomai buvo pėdų laižymas ir kramtymas (73,3 proc.), pėdų hiperemija (63,3 proc.), hiperpigmentacija (18,3 proc.). Požymiai dažniausiai fiksuoti priekinėse galūnėse (80,0 proc.) – kairėje (83,3 proc.) ir dešinėje (76,7 proc.). Viršsvoris nustatytas 28,3 proc. šunų – dažniau vyresniems nei 5 metų amžiaus. Veislės pasiskirstymas buvo įvairus – dažniausiai pododermatitas pasireiškė Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, mišrūnams ir prancūzų buldogams. Pododermatitas dažniausiai buvo nustatomas remiantis klinikine apžiūra (83,3 proc.), papildomi tyrimai, kaip citologija ar skutenos, buvo taikomi tik 8,3 proc. atvejų. Gydymui dažniausiai buvo naudojami chlorheksidino turintys preparatai (68,3 proc.), hidrolizuotų baltymų pašarai (46,7 proc.) ir oklacitinibas (45 proc.). Antibiotikai skirti 30 proc. šunų, tačiau nei vienam nebuvo atlikta antibiograma. Efektyvesnis gydymas fiksuotas trauminės ir parazitinės kilmės atvejais. Alerginės kilmės pododermatitas pasižymėjo lėtine eiga ir reikalavo nuoseklaus, ilgalaikio gydymo.