Hidroksietilceliuliozės plėvelių su dekspantenoliu sudėties modeliavimas, optimizavimas ir biofarmacinis vertinimas

Abstract

Darbo tikslas: sumodeliuoti hidroksietilceliuliozės plėveles, savo sudėtyje turinčias dekspantenolio, atlikti jų optimizavimą ir įvertinti plėvelių fizikines–chemines, mechanines ir biofarmacines savybes. Tyrimo objektas: hidroksietilceliuliozės plėvelės su įterptu dekspantenoliu. Metodai: hidroksietilceliuliozės plėvelių sudėties modeliavimui taikytas paviršiaus atsako centrinės kompozicijos modelis. Plėvelių fizikinėms–cheminėms ir mechaninėms savybėms įvertinti buvo naudojami: pH nustatymui – pH metras, drėgmės kiekio nustatymui – drėgnomatis, lipnumo ir plyšimo jėgos nustatymui – tekstūros analizatorius. Dekspantenolio atpalaidavimo iš plėvelių tyrimai atlikti naudojant modifikuotas Franz tipo difuzines celes. Dekspantenolio skvarbos į žmogaus odą tyrimai atlikti naudojant Bronaugh tipo pratakias difuzines celes ir PVDF membranas. Kiekybinei analizei buvo naudotas ultra efektyviosios skysčių chromatografijos metodas. Tyrimo rezultatai: dekspantenolio įterpimui buvo pasirinktos dvi sudėtys, kuriose HEC kiekis buvo 0,36 g ir 0,38 g, o PEG 400 – 1,58 g. Šios plėvelės pasižymėjo tokiomis savybėmis: buvo 345 μm ir 367,8 μm storio, tirpimo trukmė – 55,7 min. ir 65,1 min., pH 6,01 ir 6,03, drėgmės kiekis – 6,7 ir 7,8 proc., lipnumas buvo 0,166 ir 0,167 N ir plyšimo jėga buvo 8,0 ir 8,6 N. Į atrinktas sudėtis buvo įterpta atitinkamai 0,122 g ir 0,124 g dekspantenolio. Įterpus dekspantenolį statistiškai reikšmingai pasikeitė šios plėvelių fizikinės–cheminės ir mechaninės savybes: padidėjo polimerinių plėvelių storis (362,5 ir 382,0 μm), pailgėjo tirpimo trukmė (84,3 ir 90,1 min.), padidėjo plėvelių pH (6,6 ir 6,5), padidėjo plėvelių lipnumas (0,174 ir 0,182 N) ir plyšimo jėga (14,1 ir 13,3 N). Didžiausias dekspantenolio srautas abiejose plėvelėse buvo po 15 min. Po 2 valandų iš plėvelės, kurioje buvo 0,38 g hidroksietilceliuliozės, dekspantenolio srautas buvo 2150,79 ± 130,00 μm/cm2 (74,9 ± 7,8 proc.), o iš plėvelės, kurioje buvo 0,36 g hidroksietilceliuliozės – 2111,49 ± 183,50 μm/cm2 (66,1 ± 1,3 proc.). Skvarbos į odą tyrimo metu buvo nustatyta, kad dekspantenolis prasiskverbė tik į gilesnį odos sluoksnį – dermą. Išvados: pritaikant eksperimentinį planavimą, sumodeliuotos hidroksietilceliuliozės plėvelės, kurios buvo tinkamos dėti ant odos ir įterpti dekspantenolį. Įterpiamas dekspantenolio kiekis statistiškai reikšmingai pakeitė polimerinių plėvelių fizikines–chemines ir mechanines savybes. Didžiausias atpalaiduotas dekspantenolio srautas buvo po 15 min. Dekspantenolis prasiskverbė į gilesnį žmogaus odos sluoksnį – dermą. Sumodeliuotos plėvelės yra tinkama farmacinė forma tiek tiekti dekspantenolį į žmogaus odą, tiek siekiant sisteminio poveikio.