LL-37 baltymo įtaka kraujo krešėjimo sistemos aktyvumui

Abstract

Magistro darbo tikslas – nustatyti LL-37 baltymo įtaką kraujo krešėjimo sistemos aktyvumui ligoniams, sergantiems išemine širdies liga. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti LL-37 baltymo koncentraciją sergančiųjų išemine širdies liga pacientų kraujo plazmoje. 2. Įvertinti trombocitų agregaciją sergančiųjų išemine širdies liga pacientų kraujo plazmoje. 3. Įvertinti LL-37 baltymo įtaką trombocitų agregacijai. 4. Kompleksiškai įvertinti LL-37 baltymo ir kitų veiksnių įtaką trombocitų agregacijai. Tyrimo objektas – išemine širdies liga sergančių pacientų kraujo plazma, kurioje nustatyta trombocitų agregacija ir LL-37 baltymo koncentracija. Tyrimas atliktas gavus LSMU Bioetikos centro patvirtinimą. Tiriamųjų imtį sudarė 62 LSMU ligoninės Kauno klinikų pacientai, sergantys išemine širdies liga. Visi pacientai buvo gydomi antiagregantais – klopidogrelio ir aspirino deriniu. Išeminės širdies ligos pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: sergantys stabilia krūtinės angina (SKA) ir nestabilia krūtinės angina (NKA). Iš pacientų ligos istorijų buvo surinkti demografiniai, antropometriniai, gretutinių ligų, laboratorinių tyrimų ir vartojamų vaistų duomenys. LL-37 baltymo koncentracija pacientų kraujo plazmoje buvo nustatyta naudojant komercinį ELISA rinkinį. Trombocitų agregacijos tyrimas atliktas klasikiniu turbidimetriniu metodu, naudojant trombocitų agregacijos agonistus: adenozindifosfatą, adrenaliną ir arachidono rūgštį. Statistinė duomenų analizė atlikta IBM SPSS Statistics V26 ir GraphPad Prism V8 programiniais paketais. Tyrimo rezultatai parodė, kad didesnė LL-37 baltymo koncentracija buvo stabilia krūtinės angina sergančių vyrų grupėje (p = 0,229), tačiau reikšmingų skirtumų tarp stabilios ir nestabilios krūtinės anginos pacientų grupių nebuvo nustatyta. Įvertinus sergančiųjų trombocitų agregacijos su adenozindifosfatu rezultatus pastebėta, jog 60 proc. ligonių turėjo žemą (11–20 proc.Agr) arba labai žemą (mažiau nei 11 proc.Agr) trombocitų reaktyvumą. Reikšmingai aukštesnė trombocitų agregacija indukuojant adrenalinu nustatyta stabilia krūtinės angina sergančiųjų grupėje (p = 0,025), o atsižvelgus į ligonio lytį, aukštesnė trombocitų agregacija su adenozindifosfatu nustatyta moterims (SKA – p = 0,024, NKA – p = 0,003). Statistiškai reikšmingas vidutinio stiprumo ryšys nustatytas tarp LL-37 baltymo koncentracijos ir trombocitų agregacijos paveikus adenozindifosfatu bendroje išeminės širdies ligos grupėje (r = -0,48, p < 0,0001) bei stabilios (r = -0,46, p = 0,027) ir nestabilios krūtinės anginos (r = -0,52, p = 0,0007) grupėse. Taip pat vidutinio stiprumo ryšys tarp LL-37 baltymo koncentracijos ir trombocitų agregacijos paveikus adrenalinu nustatytas išemine širdies liga sergančių moterų grupėje (r = -0,44, p = 0,026). Didesnė LL-37 baltymo koncentracija išemine širdies liga sergančiųjų kraujo plazmoje didino žemo trombocitų reaktyvumo tikimybę (p = 0,014, 95 proc. PI: 1,170–3,908), o moteriška lytis (p = 0,002, 95 proc. PI: 0,036–0,478) ir nestabili krūtinės angina (p = 0,039, 95 proc. PI: 0,037–0,921) šią tikimybę mažino. Tuo tarpu didesnė LL-37 baltymo (p = 0,001, 95 proc. PI: 1,451–4,270) ir asparagininės aminotransferazės (p = 0,035, 95 proc. PI: 1,001–1,019) koncentracija didino labai žemo trombocitų reaktyvumo tikimybę.