Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių vidinio chirurginio fiksavimo metodų analizė
Michiriova, Viktorija |
Recenzentas / Reviewer | |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos sekretorius / Committee Secretary | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje atliktas restrospektyvus analitinis tyrimas, kurio metu tirti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių atvejai. Tyrimo metu ištirta 40 ilgųjų kaulų lūžių atvejų ir tirti 38 gyvūnai (dviems gyvūnams diagnozuota po du lūžius, kurie tirti kaip atskiri atvejai). Ilgųjų kaulų lūžiai diagnozuoti 22 šunims ir 16 kačių, iš kurių buvo 20 patinų ir 18 patelių. Daugiausia lūžių nustatyta jauniems (iki 1 metų amžiaus) gyvūnams. Tarp šunų daugiausia lūžių buvo iki 5 kg ir 5-15 kg sveriantiems gyvūnams, o katėms - 2-4 kg svorio. Dažniausia ilgųjų kaulų lūžių priežastis buvo autotraumos vidutiniams ir didesniems šunims, kuriems daugiausia diagnozuoti šlaunikaulio ir blauzdikaulio lūžiai, mažų veislių (iki 5 kg) šunims dažniausia etiologija buvo nušokimas ar nukritimas iš nedidelio aukščio (pvz.: nuo baldų), ko pasekoje daugiausia įvyko dilbio kaulų lūžiai, ir katėms dažniausia priežastimi buvo iškritimas per langą ar balkoną bei autotraumos, o dažniausia lūžių lokalizacija - šlaunikaulis. Visų gyvūnų tarpe didžiausias paplitimas nustatytas tarp uždarų ir paprastųjų diafizinių lūžių. Dažniausiai tyrimo metu taikyti ilgųjų kaulų lūžių fiksavimo metodai - fiksacija plokštelėmis ir intrameduliniais strypais. Petikaulio lūžiams fiksuoti daugiausia naudoti kortikaliniai sraigtai, dilbio kaulų lūžiams - DCP plokštelės, šlaunikaulio - intrameduliniai stypai atskirai ir su ortopedine viela, blauzdikaulio - intrameduliniai strypai ir plokštelės, plaštakos kaulai šuniui fiksuoti plokštele, katei - Kiršnerio vielomis. Greitesnis kaulų gijimas pastebėtas pas šunis, nei pas kates, bei pas patinus ir jaunus gyvūnus ir taip pat užpakalinėje galūnėje. Atvirų lūžių gijimo trukmė buvo 1,8 karto ilgesnė, nei uždarų. Lyginant ilgųjų kaulų lūžių gijimo trukmę pagal atskirus jų fiksavimo metodus, nustatyta, jog greičiausiai galūnės funkcija atsistatė fiksavus lūžius intrameduliniais strypais ir sraigtais, tačiau, kai IM strypai buvo naudoti šlaunikaulio skersiniams lūžiams fiksuoti, pasireiškė ilgas kaulų gijimas ir nesuaugimas.
A retrospective analytical study in a small animal veterinary clinic was conducted, in which cases of long bone fractures in dogs and cats were analysed. During the study 40 cases of long bone fractures and 38 animals (two animals were diagnosed with two fractures which were studied as separate cases) were studied. Long bone fractures were diagnozed in 22 dogs and 16 cats, of which were 20 male and 18 female. The most fractures were seen in young (under 1 year of age) animals. Among dogs the most fractures were seen in less than 5 and 5 to 15 kg weighting animals, and cats - 2 to 4 kg of weight. The most frequent cause of long bone fractures was a car accident for middle and large size dogs, which were mostly diagnosed with femur and tibia fractures, for small breed (under 5 kg) dogs the most common cause was jumping or falling from a small heigh (like of a furniture), which mostly caused fractures of the antebrachium bones, and for cats the most common cause was falling out of the window or balcony and car accident, and the most frequent fracture site was femur. Among all animals the most prevalence was seen in closed and simple diaphyseal fractures. During the study the most common methods of long bone fracture fixation were - fixation with bone plates and intramedullary pins. Fractures of the humerus were mostly fixated with lag screws, antebrachium bones - with DCP plates, femur - intramedullary pins alone or with cerclage wire, tibia - intramedullary pins and bone plates, metacarpus bones were fixated with a bone plate in a dog, and Kirschner wires in a cat. The faster bone recovery was seen in dogs than in cats, as well as males and young animals, and also in hind limb. The healing period of open fractures was 1,8 times longer than of closed. Comparing the healing duration of long bone fractures by separate fixation methods, it was seen that the fastest limb function recovery was when fixated by intramedullary pins and lag screws, although, when IM pins were used for fixation of transverse femoral fractures, the delayed union and non-union occured.