Ką reiškia būti nervine anoreksija sergančios dukros mama?

Abstract

Tyrimo problema. Tėvystė ir rūpinimasis vaiku, kuris serga nervine anoreksija, tėvams gali būti labai sudėtingas procesas, keliantis didelius psichologinius iššūkius ir sutrikdantis gyvenimo kokybę. Lietuvoje nėra skirta pakankamai dėmesio šių tėvų patirties tyrinėjimui, nėra tyrimų, kurie aprašytų šių tėvų patiriamus iššūkius. Šio tyrimo tikslas – išsamiai atskleisti ir aprašyti anoreksija sergančių merginų motinų patyrimus ir išgyvenimus, susijusius su jų dukrų liga. Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 9 motinos, kurių vaikai sirgo arba serga nervine anoreksija. Duomenims rinkti taikytas giluminis interviu, o interviu analizei pasirinktas aprašomosios fenomenologinės analizės pagal A. Giorgi metodas. Rezultatai. Rezultatuose labiausiai išryškėjo motinų juntami sunkūs jausmai, baimė, nerimas, neviltis, pyktis, bejėgiškumas, matant vaiką „nykstantį ant akių“. Atsiskleidė ir tai, kad santykis su sergančia dukra tampa emociškai sunkus, varginantis ir komplikuotas, persmelktas „lygioje vietoje“ kylančių konfliktų. Tėvų gyvenimas susidūrus su nervine anoreksija tampa tarsi „paralyžiuotas“ – nelieka laiko savo hobiams, draugams, pomėgiams ir laikui sau, tėvai yra priversti savo poreikius „perkelti į antrą planą“. Jiems tenka didelė našta rūpinantis sergančia dukra ir neretai tėvai pritrūksta tęstinio palaikymo ir paramos kovoje prieš ligą. Išvada. Buvimas nervine anoreksija sergančios dukros mama ryškiausiai atsiskleidė kaip vidinė kančia bei persipynę sunkūs jausmai, matant vaiką „mirštantį“ ir „nykstantį“ „tau ant akių“, kaip emociškai sunkus, komplikuotas ir varginantis santykis su dukra, kaip „paralyžiuotas“ tėvų gyvenimas, kai savo poreikius tekdavo „perkelti į antrą planą“, kaip kylantis bejėgiškumas prieš ligą, savo ribotumo suvokimas, kaip būtinybė ieškoti pagalbos – būti tiltu tarp dukros ir profesionalios pagalbos, ir kaip kylantis savęs kaltinimas dėl praeityje padarytų auklėjimo klaidų ir nemokėjimo užmegzti artimo ryšio su dukra.