Modifikuojamų ir nemodifikuojamų rizikos veiksnių ir alkoholinio delyro klinikinių simptomų sąsajos su delyro gydymo trukme

Autorius: Kamilė Žalkauskaitė Darbo pavadinimas: Modifikuojamų ir nemodifikuojamų rizikos veiksnių ir alkoholinio delyro klinikinių simptomų sąsajos su delyro gydymo trukme. Tikslas: Nustatyti modifikuojamus ir nemodifikuojamus rizikos veiksnius ir alkoholinio delyro klinikinius simptomus, susijusius su alkoholinio delyro gydymo trukme. Uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų, sergančių alkoholio sukeltu delyru, socialdemografines ir klinikines charakteristikas; 2. Nustatyti pacientų, sergančių alkoholio sukeltu delyru, alkoholio vartojimo įpročius ir kitus alkoholinės anamnezės duomenis; 3. Įvertinti alkoholio sukeltu delyru sergančių pacientų klinikinius simptomus ir jų raišką; 4. Įvertinti alkoholio sukelto delyro medikamentinio gydymo ypatumus; 5. Nustatyti modifikuojamus ir nemodifikuojamus rizikos veiksnius, turinčius įtaką alkoholio sukelto delyro gydymo trukmei. Metodika: Buvo atliktas retrospektyvus tyrimas, jame išanalizuoti 2022 m. LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje stacionarizuotų alkoholio sukeltu delyru sirgusių pacientų duomenys. Iš visų 159 pacientų, stacionarizuotų dėl F10.4 diagnozės, į tyrimą įtraukti 60 pacientų ligos istorijos duomenys. Tyrimui naudoti duomenys surinkti iš LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos archyvo. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS 29.0 programą. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Rezultatai: Tiriamųjų grupę sudarė 60 pacientų, iš jų 91,7 proc. vyrai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 47,3 (SN=11,72) metai. Nustatyta, kad stacionare gydantis nuo alkoholio sukelto delyro, lovadienių skaičių prognozavo alkoholio vartojimo iki gydymo pradžios trukmė (p=0,003) bei paskutinio užsitęsusio alkoholio vartojimo trukmė (p=0,047). Su didesniu lovadienių skaičiumi statistiškai reikšmingai buvo susiję praeityje buvusi abstinencija/delyras (p=0,012), labai stiprus prakaitavimas (p=0,032), diazepamo skyrimo trukmė (p<0,001) ir atipinių antipsichozinių vaistų skyrimas (p=0,021). Išvados: 1. Didžioji dalis alkoholio sukeltu delyru sergančiųjų ir besigydančių stacionare asmenų buvo vidutinio amžiaus vyrai, rūkantys, normalaus kūno svorio, bet beveik pusė turėjo gretutinių somatinių ligų ar psichikos sutrikimų. 2. Alkoholiniu delyru sergantys ir stacionare gydyti asmenys alkoholį vartojo vidutiniškai 22,2 metus ir absoliuti dauguma išgerdavo 10 ir daugiau standartinių alkoholio vienetų eilinę alkoholio vartojimo dieną. 3. Alkoholio sukeltu delyru sergančiųjų pacientų klinikiniame vaizde vyravo tachikardija, sistolinis AKS vidutiniškai buvo 133,3 mmHg, absoliučiai daugumai tiriamųjų buvo sutrikusi orientacija laike, maždaug pusei – sutrikusi orientacija vietoje. Dauguma pacientų pasižymėjo vidutinio lygio arba ryškiu tremoru, pastebimu prakaitavimu, didžioji dauguma pacientų muistosi ir nerimsta. Daugiau nei trys ketvirtadaliai tiriamųjų buvo su akivaizdžiais nerimo požymiais, didžioji dalis pacientų patyrė regos haliucinacijas. 4. Visiems pacientams delyro gydymui buvo skirtas diazepamas, skyrimo trukmė vidutiniškai buvo 7,5 dienos, vidutiniška paros dozė siekė 30,6 mg., didžiajai daliai pacientų skirtas haloperidolis bei papildomas medikamentinis gydymas. 5. Su didesniu lovadienių skaičiumi buvo susijusi alkoholio vartojimo trukmė ir paskutinio užsitęsusio alkoholio vartojimo trukmė, anksčiau praeityje buvusi abstinencija ar delyras, labai stiprus prakaitavimas, atipinių antipsichozinių vaistų skyrimas, o haloperidolio skyrimas buvo susijęs su trumpesne stacionarizavimo trukme. Praktinės rekomendacijos: Nustatydami rizikos veiksnius, lemiančius ilgesnę delyro gydymo stacionare trukmę, sveikatos priežiūros specialistai gali parengti efektyvesnius ir ekonomiškesnius gydymo planus, kurie gali padėti sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas, padidinti sėkmingo pasveikimo tikimybę bei pagerinti šios ligos išeitis. Tipinio antipsichozinio vaisto haloperidolio skyrimas gali būti siejamas su geresniais gydymo rezultatais, bet ši rekomendacija išlieka kontraversiška - žinant galimą haloperidolio poveikį kepenų citochromų sistemoms ir galimybę sukelti reikšmingus nepageidaujamus ekstrapiramidinius simptomus.

Author: Kamilė Žalkauskaitė Title of the paper: Associations of modifiable and non-modifiable risk factors and clinical symptoms of alcoholic delirium with duration of delirium treatment. Aim: To identify modifiable and non-modifiable risk factors, as well as clinical symptoms of alcohol-induced delirium that are associated with the duration of treatment for alcoholic delirium. Objectives: 1. To determine the sociodemographic and clinical characteristics of patients suffering from alcohol-induced delirium; 2. To determine the alcohol consumption habits and other data of the alcoholic anamnesis of patients suffering from alcohol-induced delirium; 3. To assess the clinical symptoms of patients with alcohol-induced delirium and how these symptoms manifest; 4. To evaluate the peculiarities of drug treatment for alcohol-induced delirium; 5. To identify modifiable and non-modifiable risk factors influencing the duration of alcohol-induced delirium treatment. Methods: A retrospective study was conducted, in which the 2022 data of patients with alcohol-induced delirium hospitalized in the Marių sector of the Psychiatry Clinic of LSMU Kaunas Hospital. Out of a total of 159 patients hospitalized with a diagnosis of F10.4, the medical history data of 60 patients were included in this study. The data used for the study were collected from the archives of the LSMU Kaunas Hospital Psychiatry Clinic. Statistical data analysis was performed using the IBM SPSS 29.0 program. Data were considered statistically significant when p<0.05. Results: The study group consisted of 60 patients, 91.7% of them were men. The average age of the subjects was 47.3 (SD=11.72) years. It was found that the number of bed days during inpatient treatment for alcohol-induced delirium was predicted by the duration of alcohol consumption before the start of treatment (p=0.003) and the duration of the last prolonged alcohol consumption (p=0.047). Previous abstinence/delirium (p=0.012), severe sweating (p=0.032), duration of diazepam (p=<0.001) and atypical antipsychotics (p=0.021) were statistically significantly associated with higher number of bed days. Conclusions: 1. The majority of persons suffering from alcohol-induced delirium and undergoing inpatient treatment were middle-aged men, smokers, of normal body weight, but almost half had concomitant somatic diseases or mental disorders. 2. Persons suffering from alcoholic delirium and receiving inpatient treatment used alcohol for an average of 22.2 years, and the absolute majority drank 10 or more standard units of alcohol on a regular day of alcohol consumption. 3. The clinical picture of patients suffering from alcohol-induced delirium was dominated by tachycardia, systolic blood pressure was 133.3 mmHg on average, the absolute majority of subjects had disorientation in time, and about half had disorientation in place. Most patients had moderate to severe tremors, noticeable sweating, and the vast majority of patients were agitated and restless. More than three-quarters of the subjects had obvious signs of anxiety, and the majority of patients experienced visual hallucinations. 4. All patients were prescribed diazepam for the treatment of delirium, the average duration of administration was 7.5 days, the average daily dose was 30.6 mg., most of the patients were prescribed haloperidol and additional medical treatment. 5. Duration of alcohol consumption and duration of last prolonged alcohol consumption, previous history of withdrawal or delirium, severe sweating, prescription of atypical antipsychotics were associated with higher number of bed days, and haloperidol prescription was associated with shorter length of hospitalization. Practical recommendations: By identifying risk factors that can influence the duration of treatment, healthcare professionals can develop more efficient and cost-effective treatment plans that can help reduce healthcare costs, increase the likelihood of a successful recovery and improve outcomes for patients. Administration of the typical antipsychotic drug haloperidol may be associated with better treatment outcomes, but this recommendation remains controversial, given haloperidol's potential effects on hepatic cytochrome systems and the potential for significant adverse extrapyramidal symptoms.