Ką reiškia pirmą kartą gydytis psichiatrijos ligoninės stacionare? Jaunų suaugusiųjų patirtis
Recenzentas / Reviewer | |
Valantinas, Antanas | Komisijos pirmininkas / Committee Chairman |
Komisijos sekretorius / Committee Secretary | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Malvicė, Toma | Komisijos narys / Committee Member |
Tyrimo problema. Psichiatrinis gydymas išsiskiria iš kitų medicinos sričių dažnai taikomomis priverstinėmis priemonėmis, didele žmogaus orumo pažeidimo rizika ir stigmatizacija visuomenėje. Pirmąją hospitalizaciją pacientai gali patirti ypač intensyviai dėl jos naujumo, tačiau ši sritis mažai ištyrinėta. Trūksta duomenų ir apie tai, kaip pirmąją hospitalizaciją patiria skirtingos amžiaus grupės. Pastebima, kad stacionarinį psichiatrinį gydymą gauna vis daugiau jaunų suaugusiųjų, todėl tyrinėti jų hospitalizacijos patirtis yra aktualu. Šio tyrimo tikslas – atskleisti jaunų suaugusiųjų pirmojo gydymosi psichiatrijos ligoninės stacionare patyrimą. Tyrimo dalyviai. Jauni suaugusieji, 23–37 m. (n=6), kurie prieš tris mėnesius iki tyrimo ar anksčiau, suaugystės laikotarpiu gydėsi psichiatrijos ligoninės stacionare Lietuvoje ne trumpiau nei vieną savaitę. Tyrimo metodai. Šiam tyrimui taikytas kokybinis dizainas: duomenys rinkti pusiau struktūruoto interviu būdu ir analizuoti taikant Smith interpretacinę fenomenologinę analizę. Tyrimo rezultatai. Atlikus analizę išryškėjo 5 metatemos: 1) Pažeidžiamumas ateinant ir pažeidžiamumas būnant; 2) Išbandymas žmogaus orumui; 3) Supurtytas tapatumas; 4) Palaikančio žmogiškojo ryšio poreikis ir poveikis; 5) Hospitalizacijos įprasminimo paieškos. Išvados. 1) Pažeidžiamumą ateinant ir pažeidžiamumą būnant paskatina krizės laikotarpiu patiriamas psichologinių išteklių ribotumas ir pirmojo karto nežinomybę lydinti baimė. Šis pažeidžiamumas atsiskleidžia įjautrintai suvokiant ir priimant fizinę bei socialinę aplinką ir taikant atsiribojimą kaip savisaugą; 2) išbandymas žmogaus orumui - tai akistata su grėsme laisvei, kurios svarba emocinei gerovei yra esminė, ir galimas susidūrimas su nehumanišku gydymu; 3) supurtytas tapatumas pastebimas jau hospitalizacijos pradžioje per iššūkį suvokti save psichiatrijos ligoninės kontekste. Tapatumą supurto atotrūkio nuo savasties pojūtis ir akistata su savo sutrikimu, kurio nesinori priimti. Lyginantis su kitais pacientais siekiama savinormalizacijos, tačiau savinormalizaciją slopina ir supurtyto tapatumo pojūtį stiprina vidinė bei išorinė stigmatizacija; 4) palaikančio žmogiškojo ryšio poreikis ir poveikis - tai poreikis būti pastebėtam ir išgirstam bei adaptacija pacientų bendruomenėje, kuri gali suteikti palaikymą ir atsiskleisti kaip netikėta erdvė autentiškai raiškai; 5) hospitalizacijos įprasminimo paieškų metu keliamas klausimas apie negydančio gydymo prasmingumą, pirmoji hospitalizacija išryškėja kaip atskaitos taškas tolesniam gydymui(si) ir pastebimos atsiveriančios galimybės asmeniniam augimui.
Research problem. Psychiatric treatment stands out from other medical fields with use of frequent coercive measures, a high risk of violating human dignity, and stigmatization in society. Patients may experience their first hospitalization particularly intensively due to its novelty, but this area has not been much studied. There is also a lack of data on how different age groups experience their first hospitalization. It is noticeable that more and more young adults are receiving inpatient psychiatric treatment, so it is important to study their hospitalization experience. The aim of this study was to reveal the experience of the first treatment of young adults in a psychiatric hospital. Participants. Young adults 23-37 (n = 6) who were treated at a psychiatric hospital in Lithuania for at least one week and three months ago or earlier during adulthood. Research methods. A qualitative design was used for this study: data was collected through semi-structured interviews and analyzed using Smith’s interpretive phenomenological analysis. Results. The analysis revealed 5 meta-themes: 1) Vulnerability on arrival and vulnerability at presence; 2) A test of human dignity; 3) Shaken identity; 4) The need for and impact of a supportive human connection; 5) Searching for the meaning of hospitalization. Conclusions. 1) Vulnerability on arrival and vulnerability at presence is caused by the limited psychological resources experienced during a crisis and by the fear that accompanies uncertainty of the first time. This vulnerability manifests itself in a sensitively perceived and accepted physical and social environment and the application of isolation as self-protection; 2) a test for human dignity is a confrontation with a threat to freedom, which is essential for emotional well-being, and it is also a possible encounter with inhumane treatment; 3) shaken identity is noticeable at the beginning of hospitalization as a challenge to perceive oneself in the context of a psychiatric unit. Identity is shaken by alienation from self and by confrontation with one's disorder that one does not want to accept. Comparing oneself to other patients is a way to reach for self-normalization, but self-normalization is inhibited and the feeling of shaken identity is enhanced by internal and external stigmatization; 4) the need for and impact of a supportive human connection is a need to be noticed and heard, and an adaptation in the patient community that can provide support and unfold as an unexpected space for authentic expression; 5) a search for the meaning of hospitalization is a process, during which the significance of uncuring treatment is being questioned, the first hospitalization emerges as a starting point for further treatment which allows to notice the opening opportunities for personal growth.