Mikrotraumų paplitimo priežasčių, saugos priemonių naudojimo ypatumų ir mikrotraumų valdymo X sveikatos priežiūros padalinyje sąsajų vertinimas

Erika Jociūtė „Mikrotraumų paplitimo priežasčių, saugos priemonių naudojimo ypatumų ir mikrotraumų valdymo X sveikatos priežiūros padalinyje sąsajų vertinimas“ magistro darbo vadovė lekt. dr. Jolita Kirvaitienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2025. 48 p. Darbo tikslas. Įvertinti mikrotraumų paplitimo priežasčių, saugos priemonių naudojimo ypatumų ir mikrotraumų valdymo X sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje sąsajas. Uždaviniai:

1. Nustatyti mikrotraumų paplitimą ir priežastis, saugos priemonių naudojimo ypatumus X sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje.
2. Išanalizuoti mikrotraumų valdymą X sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje.
3. Nustatyti sąsajas tarp mikrotraumų paplitimo priežasčių, saugos priemonių naudojimo ypatumų ir mikrotraumų valdymo X sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje. Tyrimo dalyviai ir metodai. Atliktas kiekybinis retrospektyvusis tyrimas pasitelkiant momentinę anoniminę anketinę apklausos tyrimo metodą. Anketos dalintos X sveikatos priežiūros įstaigos padalinio darbuotojams, iš viso užpildyta 153 anketos. Atlikta aprašomoji ir statistinė duomenų analizė. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 153 X sveikatos priežiūros padalinio darbuotojai. Didžiąją dalį tyrimo sudarė gydytojai rezidentai (22,9 proc.) bei akušeriai (21,6 proc.), dominuojanti lytis - moterys (92,2 proc.), daugiausia tyrime dalyvavusių respondentų priklauso amžiaus grupei iki 29 metų (49 proc.). X sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje mikrotraumą buvo patyrę 72,5 proc. tyrimo dalyvių. Nustatyta, kad aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys darbuotojai mikrotraumas patyrė dažniau (77,6 proc.), o dažniausiai pasitaikančios mikrotraumų paplitimo priežastys – skubėjimas, išsiblaškymas ir nuovargis, dažniausia susižeidimo priemonė – adata, skirta infekcijoms/punkcijoms (44,1 proc.). Nustatyta, kad gydytojai dažniau susižeidė žirklėmis (66,7 proc.), gydytojai rezidentai – pincetu (100 proc.), o akušeriai – ampulės duženomis (42,9 proc.). Daugiausia respondentų paskutinę mikrotraumą patyrė atliekant intervenciją aštriais instrumentais (21,6 proc.), dažniausiai buvo fiksuojami paviršiniai sužeidimai (59,5 proc.), statistiškai reikšmingai dažniau tokio sunkumo mikrotraumas patyrė darbuotojai, kurių darbo stažas nesiekia 10 metų. 82 proc. respondentų teigė, kad darbo vietoje yra pakankamai aprūpinti apsaugos priemonėmis, taip pat nustatyta, kad dauguma (83,8 proc.) dėvėjo pirštines paskutinės mikrotraumos metu, tačiau tam tikros priežastys, ypač skubėjimas, buvo susijusios su apsaugos priemonių nenaudojimu. Darbuotojai, žinantys, kaip elgtis patyrus mikrotraumą, dažniau ėmėsi tinkamų veiksmų – registravo įvykį, atliko antiseptiką, informavo atsakingus asmenis, o nei vienas nežinantis kaip elgtis patyrus mikrotraumą, sužeidimo neregistravo, ir 30,2 proc. jų išvis nieko nedarė. Tyrimas parodė statistiškai reikšmingas sąsajas tarp mikrotraumos priežasčių, saugos priemonių naudojimo ir tolimesnių veiksmų po įvykio. Išvados. Didžioji dalis apklaustų X sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų per pastaruosius 12 mėnesių yra patyrę mikrotraumą profesinėje aplinkoje, dažniausiai dėl skubėjimo, išsiblaškymo ar nuovargio. Dažniau mikrotraumas patyrė universitetinį išsilavinimą turintys, jaunesni nei 29 metų, mažesnį darbo stažą turintys ar daugiau nei vienu etatu dirbantys darbuotojai. Dažniausia susižeidimo priemonė – adata, skirta injekcijoms/punkcijoms, respondentai mikrotraumos metu dažniausiai patyrė pavirštinius sužeidimus. Pirštinės ir kitos apsaugos priemonės mikrotraumos metu X sveikatos priežiūros įstaigoje buvo naudojamos dažnai, o jų nenaudojimą dažniau lėmė žmogiškosios klaidos, tokios kaip skubėjimas. Darbuotojai, žinantys, kaip elgtis patyrus mikrotraumą, dažniau ėmėsi tinkamų veiksmų – atliko antiseptiką, pranešė atsakingiems asmenims ir registravo įvykį. Nežinojimas, kaip elgtis mikrotraumos atveju, siejasi su pasyviu elgesiu ir mikrotraumos nepranešimu.

Erika Jociūtė „Assessment of the Relationships Between the Causes of Microtrauma Prevalence, Safety Measures Usage Practices, and Microtrauma Management in the X Healthcare Unit”, supervisor lect. Dr. Jolita Kirvaitienė, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health. Kaunas; 2025. 48 p. Aim of the study: To evaluate the relationships between the causes of microtrauma prevalence, the characteristics of safety measures usage, and microtrauma management in the X healthcare unit. Objectives:

1. To determine the prevalence and causes of microtraumas as well as the specifics of safety measures usage in the X healthcare unit.
2. To analyze microtrauma management practices in the X healthcare unit.
3. To identify the relationships between the causes of microtrauma prevalence, safety measures usage practices, and microtrauma management in the X healthcare unit. Participants and methods. A quantitative retrospective study was conducted using a cross-sectional anonymous survey method. Questionnaires were distributed among employees of the X healthcare unit, with a total of 153 completed surveys collected. Descriptive and statistical data analysis was performed. Results. The study involved 153 employees of the X healthcare institution's department. The majority of the participants were medical residents (22.9%) and midwives (21.6%). The predominant gender was female (92.2%), and most respondents belonged to the age group under 29 years (49%). A total of 72.5% of participants had experienced a microtrauma in the department of the X healthcare institution. It was found that employees with a university-level higher education experienced microtraumas more frequently (77.6%). The most common causes of microtraumas were haste, distraction, and fatigue, while the most frequent instrument causing injuries was a needle used for injections or punctures (44.1%). Further analysis revealed that physicians were more often injured by scissors (66.7%), medical residents by forceps (100%), and midwives by ampoule shards (42.9%). The majority of respondents sustained their most recent microtrauma while performing an intervention with sharp instruments (21.6%). The most common type of injury was superficial (59.5%), and statistically significant associations showed that such injuries were more frequently experienced by employees with less than 10 years of work experience. A total of 82% of respondents stated that their workplace was adequately supplied with protective equipment. Additionally, most respondents (83.8%) reported wearing gloves during their most recent microtrauma incident. However, certain factors—especially haste—were linked to the non-use of protective equipment. Employees who were aware of the appropriate actions to take following a microtrauma were more likely to respond correctly by recording the incident, performing antiseptic measures, and informing the responsible personnel. In contrast, none of the employees who did not know how to respond reported the incident, and 30.2% of them took no action at all. The study revealed statistically significant associations between the causes of microtraumas, the use of protective equipment, and the actions taken following the incident. Conclusions. The majority of surveyed employees at the X healthcare institution reported experiencing a microtrauma in the workplace within the past 12 months, most commonly due to haste, distraction, or fatigue. Microtraumas were more frequently reported by employees with a university education, those under the age of 29, individuals with shorter work experience, and those working more than one full time position. The most common cause of injury was a needle used for injections or punctures, and the majority of incidents resulted in superficial injuries. Personal protective equipment, including gloves, was frequently used during microtrauma incidents; however, non-use was most often attributed to human error, particularly rushing. Employees who knew how to respond to a microtrauma were more likely to take appropriate actions—such as performing antiseptic treatment, informing responsible personnel, and reporting the incident. Conversely, a lack of knowledge on how to respond was associated with inaction and failure to report the event.