Išnešiotų naujagimių empirinis antibakterinis gydymas 2011 ir 2016 metais
Recenzentas / Reviewer | |
Konsultantas / Consultant | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Tyrimo tikslas: 2011 ir 2016 metų išnešiotų naujagimių empirinio antibakterinio gydymo palyginimas. Uždaviniai: Nustatyti ir palyginti išnešiotų naujagimių ankstyvosios infekcijos rizikos veiksnius, klinikinius požymius, naujagimių amžių, kai įtariant įgimtą infekciją skirtas antibakterinis gydymas, gydymo dažnumą ir trukmę 2011 ir 2016 metais. Nustatyti ir palyginti patvirtintos įgimtos infekcijos dažnumą 2011 ir 2016 metais. Metodika: Retrospektyviniame tyrime analizuota 2011 ir 2016 metais LSMUL Kauno Klinikų (KK) Neonatologijos klinikoje dėl įtariamos ankstyvosios naujagimių infekcijos per 72 val. po gimimo antibiotikais gydytų 95 išnešiotų naujagimių medicininė dokumentacija. Atlikta statistinė duomenų analizė, lyginti 2011 m. (60 naujagimių) ir 2016 m. (35 naujagimiai) empiriškai antibiotikais gydytų naujagimių duomenys. Rezultatai: Tiriamųjų grupės pagal rizikos veiksnių dažnumą statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Bent vienas kritinis klinikinis požymis 2011 m. pasireiškė 35 proc. (n=21), 2016 m. 42,9 proc. (n=15) naujagimių (p=0,411). Du ir daugiau klinikinių požymių 2011 m. pasireiškė 81,7 proc. (n=49), 2016 m. 80 proc. (n=28) tirtų naujagimių (p=0,842). 2016 m. dažniau nei 2011 m. naujagimiams pasireiškė aktyvumo pokyčiai (atitinkamai 62,9 proc. ir 35 proc.) (p=0,007), bei kvėpavimo sutrikimo požymiai (atitinkamai 68,6 proc. ir 33,3 proc.) (p=0,001). Vidutinis naujagimių amžius, kai skirti antibiotikai, 2011 m. buvo 16,8 val. (SN=14,93), 2016 m. 15,5 val. (SN=17,50) po gimimo (p=0,380). Nustatytas empirinio gydymo antibiotikais dėl įtariamos ankstyvosios naujagimių infekcijos dažnumas 2011 m. buvo 2,7 proc., 2016 m. – 1,6 proc. (p=0,09). Nustatyta, jog daugiausiai naujagimių antibiotikais buvo gydyti 5-7 paras (2011 m. – 56,7 proc., 2016 m. – 45,7 proc.) (p=0,706). Patvirtinta ankstyvoji naujagimių infekcija 2011 metais nustatyta 60 proc. (n=36), 2016 metais – 62,9 proc. (n=22) pacientų (p=0,783). Išvados: Ankstyvosios naujagimių infekcijos rizikos veiksnių pasiskirstymas ir klinikinių infekcijos požymių dažnumas, kuriems esant naujagimiai nedelsiant pradedami gydyti antibiotikais, tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Nustatyta, jog 2016 m. statistiškai reikšmingai dažniau nei 2011 m. pasireiškė aktyvumo sutrikimai bei kvėpavimo funkcijos sutrikimo požymių. Tarp grupių lyginant išnešiotų naujagimių amžių, kai įtariant ankstyvąją infekciją, skirtas empirinis antibakterinis gydymas, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Tyrime lygintas gydymo dažnumas ir trukmė tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nesudarė. Patvirtintos įgimtos infekcijos dažnumas tarp išnešiotų naujagimių, statistiškai reikšmingai tarp grupių nesiskyrė.
Aim: To compare empirical antimicrobial treatments of term infants in 2011 and 2016. Objectives: Describe and compare the risk factors of early-onset neonatal infection, the clinical symptoms, and the age of infants when treatment was administered to term neonates with a suspected congenital infection in 2011 and 2016. Determine and compare the duration and frequency of treatment as well as the frequency of confirmed infections in 2011 and 2016. Methods: Medical records of 95 term infants born in 2011 and 2016 were obtained from Neonatal Clinic in Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kauno klinikos. All case-subjects had a suspected early-onset infection and received empirical antibacterial treatment at <72 hours after birth. A retrospective quantitative study was carried out using data from 60 and 35 neonates born in 2011 and 2016 respectively. Results: The research groups had no significant statistical differences in relation to the risk factor frequency. In neonates, at least one critical clinical sign occurred 35 % (n=21) in 2011 and 42,9 % (n=15) in 2016, p=0,411. Two or more clinical infection symptoms in 2011 occurred in 81,7 % (n=49), in 2016 – 80 % (n=28) neonates, p=0,842. An aberration in neonates responsiveness was more frequent in 2016 than in 2011 (62.9 % and 35 % respectively), p=0,007, as well as respiratory distress symptoms (68.6 % as compared to 33.3 %), p=0,001, when comparing the clinical infection symptoms. On average the infants age at the time of treatment was 16.8h after birth (SD=14.93) in 2011 and 15.5h (SD=17.50) in 2016, p=0,380. The frequency of empirical antibiotic treatment in neonates with suspected early-onset infection was 2,7 % in 2011 and 1,6 % in 2016, p=0.09. The majority of treatments lasted 5 to 7 days (56.7 % in 2011, 45.7 % in 2016), p=0.706). Blood culture analysis was carried out for all case-subjects. Early-onset neonatal infection was confirmed in 60 % (n=36) infants in 2011 and 62,9 % (n=22) infants in 2016, p=0,783. Conclusion: The distribution of early-onset neonatal infection risk factors and clinical symptoms between groups had no significant differences. The analysis of the clinical symptoms of infants with a suspected infection indicates that the aberration in responsiveness as well as the respiratory distress symptoms were significantly more frequent in 2016 than in 2011. There were no statistically significant differences noticed between the age of live-born infants in both groups that received treatment when an early-onset infection was suspected. In addition, no statistically significant variances were detected in the comparison of frequency and duration of treatment, as well as confirmed congenital infection frequency rates between the two groups of live-born infants.