Funkcinių balso sutrikimų išraiška ir gydymo galimybės esant neurologinei patologijai
Šimkus, Adomas |
Recenzentas / Reviewer |
Santrauka. Tyrimo tikslas. Įvertinti balso sutrikimų dažnį, intensyvumą, jų įtaką gyvenimo kokybei ir gydymo galimybes pacientams, sergantiems neurologinėmis ligomis. Tyrimo metodai. Kiekybinis anoniminis anketinis tyrimas, kuriame dalyvavo 62 pacientai, gydyti LSMU Neurologijos klinikoje, sergantys viena iš penkių neurologinių ligų (Parkinsono liga (PL), spazminė disfonija (SD), šoninė amiotrofinė sklerozė (ŠAS), miastenija gravis (MG), esencialinis tremoras (ET)). Vertinti balso ir rijimo sutrikimai bei jų sąsajos su gyvenimo kokybe. Taikyti gerklų funkcijos indekso (GFI), su balsu susijusios gyvenimo kokybės ir M. D. Andersono klausimynai. Rezultatai. Daugiau nei pusė tiriamųjų (50 %) patyrė balso sutrikimus, dažniausiai respondentai, sergantys SD ir ŠAS (p < 0,001). Šie sutrikimai reikšmingai blogino gyvenimo kokybę (p < 0,001) ir buvo susiję su sumažėjusiu darbingumu. GFI duomenimis, intensyvesni balso sutrikimai pastebėti ŠAS sergantiems pacientams. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp GFI ir su balsu susijusios gyvenimo kokybės klausimyno (H = 18,481, p < 0,001). Iš GFI klausimyno aukščiausius balus surinko respondentai, turintys prastą ir labai prastą gyvenimo kokybę. Rijimo sutrikimai dažniausiai pasireiškė tarp ŠAS sergančių respondentų (75 %) ir pagal M. D. Andersono klausimyną turėjo neigiamą poveikį gyvenimo kokybei (p = 0,047). Iš respondentų, patiriančių balso sutrikimus, gydymas taikytas 63,6 % – daugiausia logoterapija (100 %), rečiau – botulino toksinas ir chirurginis gydymas. Gydymas dažniausiai buvo taikomas pacientams, kurių gyvenimo kokybė buvo prasta (p = 0,005), tačiau daugiau nei pusei jų (52,4 %) gyvenimo kokybė po gydymo nepagerėjo. Pastebėta, kad sunkesnės būklės pacientai rečiau buvo konsultuoti dėl balso sutrikimų (p < 0,001). Išvados. Didėjantis balso sutrikimų intensyvumas reikšmingai siejosi su prastesne gyvenimo kokybe, ypač ŠAS atvejais. Gydymas dažniausiai taikytas pacientams su prasta gyvenimo kokybe, tačiau logoterapija pagerino būklę tik trečdaliui. Medikamentinis ir chirurginis gydymas taikytas retai ir buvo mažai efektyvus. Dauguma konsultuotų pas otorinolaringologą sirgo SD, o sunkesnės būklės pacientai, ypač praradusieji darbingumą, pagalbos dėl balso sutrikimų nesikreipė.
Summary. Objective. To evaluate the frequency and severity of voice disorders, their impact on quality of life, and treatment options in patients with neurological diseases. Methods. A quantitative anonymous survey was conducted involving 62 patients treated at the Neurology Clinic of the Lithuanian University of Health Sciences (LSMU), diagnosed with one of five neurological diseases: Parkinson’s disease (PD), spasmodic dysphonia (SD), amyotrophic lateral sclerosis (ALS), myasthenia gravis (MG), or essential tremor (ET). Voice and swallowing disorders were assessed along with their association with quality of life. The study utilized the Glottal Function Index (GFI), the Voice-Related Quality of Life (V-RQOL) questionnaire, and the M.D. Anderson Dysphagia Inventory. Results. More than half of the participants (50%) experienced voice disorders, most commonly among those with SD and ALS (p < 0.001). These disorders significantly impaired quality of life (p < 0.001) and were associated with reduced work capacity. According to GFI results, patients with ALS had the most severe voice impairments. A significant association was found between GFI scores and the Voice-Related Quality of Life questionnaire (H = 18.481, p < 0.001). Respondents with poor and very poor quality of life had the highest GFI scores. Swallowing disorders were most prevalent among ALS patients (75%) and had a negative impact on quality of life according to the M.D. Anderson questionnaire (p = 0.047). Among respondents experiencing voice disorders, 63.6% received treatment – most commonly speech therapy (100%), and less frequently botulinum toxin or surgical treatment. Treatment was mainly provided to those with poor quality of life (p = 0.005), but in more than half of those cases (52.4%), quality of life did not improve. It was observed that patients in more severe condition were less likely to be referred for voice disorder consultation (p < 0.001). Conclusions. Increasing severity of voice disorders was significantly associated with poorer quality of life, particularly in ALS cases. Treatment was most often administered to those with poor quality of life, but speech therapy improved the condition in only a third of cases. Pharmacological and surgical treatments were rarely applied and showed limited effectiveness. Most patients who were referred to an otolaryngologist had SD, while patients with more severe conditions – especially those with lost work capacity – did not seek help for voice disorders.