The Outcome and Efficacy of Catheter Ablation in Ventricular Tachycardia
Spannari, Kerttu Susanna |
Recenzentas / Reviewer |
Tikslas: Įvertinti kateterinės abliacijos terapijos efektyvumą gydant skilvelines tachikardijas Uždaviniai: Įvertinti gydymo kateterine abliacija rezultatą, apibrėžtą kaip skilvelinės tachikardijos (ST) epizodų nebuvimą ilgiau nei 12 mėnesių arba IKD iškrovų nebuvimą ilgiau nei 12 mėnesių Palyginti kateterinės abliacijos terapijos efektyvumą su antiaritminių vaistų eskalacijos efektyvumu Įvertinti, ar tam tikros pacientų grupės gali turėti daugiau naudos iš šios intervencijos Metodologija: Buvo atlikta sisteminė literatūros apžvalga vadovaujantis PRISMA (Preferred Reporting Items for Systematic Reviews and Meta-Analysis) gairėmis. Išsamiai buvo ieškoma mokslinių publikacijų PubMed, ScienceDirect ir Oxford Academic Publishing duomenų bazėse. Įtraukimo kriterijai buvo paremti PICOS modeliu. Pagrindinės išeitys buvo visiškas skilvelinės tachikardijos išnykimas ir/arba simptomų remisija trunkanti metus ar ilgiau, ir jeigu yra implantuotas, IKD iškrovų eliminavimas. Antrinis tikslas buvo įvertinti pacientų populiacijas, kurios turėtų didžiausią naudą iš šios intervencijos. Rezultatai: Ši apžvalga parodė, kad kateterinė abliacija yra puiki gydymo priemonė. Ji patikimiau už antiaritminių vaistų eskalaciją sumažino ST pasikartojimą, tinkamų IKD iškrovų dažnį ir nesukėlė reikšmingos komplikacijų rizikos. Reikšmingo skirtumo mirtingumui nenustatyta. Analizės duomenimis intervencija naudingiausia buvo pacientams, sergantiems išemine kardiomiopatija, ir idiopatine nutekamojo trakto ST forma. Tam tikrais atvejais pacientams reikėjo kelių abliacijos procedūrų, kol gydymas buvo laikomas sėkmingu. Prasti gydymo rezultatai dažniausiai buvo susiję su gretutinėmis ligomis ir po procedūros vis dar sukeliama ST. Išvados:
- Kateterinė abliacija rodo vidutinį efektyvumą mažinant ST epizodų ir IKD iškrovų dažnį. Tačiau reikia pabrėžti, kad priklausomai nuo ST epizodų patofiziologijos, efektas gali būti labai nežymus ir gali prireikti kelių abliacijų, kol pasiekiamas sėkmingas rezultatas. 2) Yra aiškus kateterinės abliacijos terapijos pranašumas prieš antiaritminių vaistų eskalaciją, tačiau tai turi būti vertinama atsargiai. Sprendimas taikyti abliaciją priklauso nuo to, ką gydytojai realistiškai nori pasiekti, ir nuo paciento lūkesčių. Abliacijos sėkmė priklauso nuo daugelio procedūros aspektų, o kartais rizika viršija naudą – tokiais atvejais geriau rinktis antiaritminę medikamentinę terapiją. 3) Procedūra naudingiausia pacientams, sergantiems idiopatine nutekamojo trakto ST arba kai kuriems išemine kardiomiopatija sergantiems pacientams. Tai gali būti dėl to, kad tokie pažeidimai yra lokalūs, neprogresuojantys ir nesukeliantys difuzinės žalos, ko dažniau galima tikėtis sergant ne išemine kardiomiopatija.
The aim of this systematic review was to evaluate the efficiency of catheter ablation therapy to treat ventricular tachycardias Objectives were to assess the outcome after catheter ablation, defined as the cessation of VT episodes more than 12 months or no ICD shocks for more than 12 months; to compare the efficacy of catheter ablation therapy versus escalation of antiarrhythmic drugs, and to assess whether there are certain patient groups that would benefit more from this intervention. The systematic review was conducted by following the Preferred Reporting Items for Systematic Reviews and Meta-Analysis (PRISMA) guidelines. A comprehensive search was performed in the databases PubMed, ScienceDirect and Oxford Academic Publishing. The review found that catheter ablation is a good therapeutic tool. It showed superiority over the escalation of antiarrhythmic drugs more reliably, and reduced VT recurrence, appropriate ICD shocks and did not carry notable risk of complications. There was no notable difference in mortality. The patient subgroups that seemed to most benefit from the intervention were ICM patients and patients with so called idiopathic outflow VT. In certain diseases, patients required several ablation sessions before they could be considered a success. The predictors of poor outcome were mainly related to the co-morbidities and the inducibility of VT post-procedure.