Lietuvos gydytojų požiūris į užsispyrėliško (beviltiško) gydymo taikymą intensyviosios terapijos skyriuose
Recenzentas / Reviewer | |
Konsultantas / Consultant | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Tyrimo tikslas: Įvertinti Lietuvos gydytojų požiūrį į užsispyrėliško gydymo taikymą Intensyviosios terapijos skyriuose (ITS). Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti Lietuvos gydytojų požiūrį į užsispyrėliško gydymo taikymą blogos prognozės pacientams ITS. 2) Įvertinti gydytojų nuomonę, kas turėtų nuspręsti dėl užsispyrėliško gydymo taikymo ar netaikymo ITS. 3) Įvertinti gydytojų amžiaus, medicininės patirties, lyties bei praktikuojamos subspecializacijos įtaką požiūriui į užsispyrėliško gydymo taikymą. Metodika: Atlikta originali anoniminė apklausa, kurioje dalyvavo 173 anesteziologai-reanimatologai iš įvairių Lietuvos ligoninių. Anketoje buvo pateikta situacija apie pacientę, beviltiškoje būklėje stacionarizuotą į ITS. Respondentai nurodė medicinines intervencijas, kurias taikytų pacientei. Taip pat jų buvo klausiama apie užsispyrėliško gydymo dažnį klinikinėje praktikoje, aspektus sprendžiant gyvenimo pabaigos klausimus bei įstatyminę bazę Lietuvoje. Rezultatai: Dauguma gydytojų atsakė, kad pacientė į ITS pateko prasmingai (54.9 %), kad netaikytų pakaitinės inkstų terapijos (81.5 %), neeskaluotų jau skiriamo gydymo (63.5 %), neekstubuotų (78.6 %), ištikus asistolijai negaivintų (85.5 %) bei sustabdytų vazopresorių skyrimą ir leistų pacientei numirti be skausmo sedacijoje (77.5 %). 96.5 % nurodė, kad papasakotų pacientės artimiesiems apie būklės beviltiškumą bei 63.6 % neprieštarautų artimųjų buvimui šalia pacientės iki pat jos mirties, tačiau vyresnio amžiaus bei moteriškos lyties atstovai dažniau nesutiko su šiuo teiginiu (p<0.05). 97,7 % gydytojai būdami pacientės vietoje nenorėtų skiriamo gydymo, 98,3 % sustojus širdies veiklai nenorėtų būti gaivinami. Net 80.4 % anesteziologų-reanimatologų mano, kad Lietuvoje nėra apibrėžta, kaip gydyti blogos prognozės pacientus artėjant gyvenimo pabaigai. 65.9 % respondentų mano, kad gyvenimo pabaigos klausimai turi būti sprendžiami gydytojų konsiliumo bei šeimos narių. Išvados: Gydytojai anesteziologai-reanimatologai neigiamai vertina užsispyrėliško gydymo taikymą ITS. Jų nuomone sprendimus gyvenimo pabaigos klausimu turėtų spręsti gydytojų konsiliumas bei šeimos nariai. Vyresnis amžius, vyriška lytis bei praktikuojama subspecializacija lemia sprendžiant dėl artimųjų buvimo šalia iki pat paciento mirties.
The aim: To evaluate the attitude of doctors from Lithuania to the aiming of futile treatment in the ICU. Objectives: 1) To evaluate the attitude of doctors from Lithuania to the aiming of futile treatment for patients with poor prognosis in the ICU. 2) To assess the doctor‘s opinion of who should decide whether to administer futile treatment. 3) To evaluate doctor‘s attitude to the aiming of futile treatment depending on their age, medical experience, gender and subspecialization. Methods: The study included 173 anaesthesiologists-reanimatologists. An anonymous original questionnaire survey was designed where the situation of patient with poor prognosis in ICU were provided. Respondents specified which medical interventions they would apply for this patient. Also, the physicians were asked about frequency of medical futility in their clinical practice, aspects about end of life decisions and legislative framework in Lithuania. Results: Majority of doctors answered that patient’s admission to ICU was reasonable (54.9 %), that they wouldn’t order hemodialysis (81.5 %), wouldn’t escalate the treatment (63.5 %), wouldn’t extubate (78.6 %), wouldn’t perform cardiopulmonary resuscitation if asystole appears (85.5 %), discontinuate to supply vasopressors and sedate the patient to let her die without pain (77.5 %). 96.5 % of respondents answered that they would reveal about hopeless situation of the patient for the relatives, 63.6 % wouldn’t limit the access to the patient, however older physicians and those who are female would limit the access more often than the others (p<0.05). Even 80.4 % of anaesthesiologists-reanimatologists think that it is not well defined how to treat patients in end of life. 65.9 % of respondents think that end of life decisions should be done by doctors‘ consulate and family members. Conclusion: Anaesthesiologists-reanimatologists negatively evaluate the aiming of futile treatment in ICU. In their opinion end of life decisions should be done by doctors’ consulate and family members. Older age and male gender and subspecialization influence the decision to limit the access to the patient.