Endodontiškai gydytų dantų atstatymo metodų pasirinkimas tarp gydytojų odontologų dirbančių Kauno mieste: stiklo pluošto kaištis ar atstatymas be vidukanalio kaiščio
Krukienė, Gintarė |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Šiandien, tobulėjant surišimo sistemoms ir kompozitams, svarbu įvertinti ne tik kurio tipo vidukanalis kaištis būtų tinkamesnis, bet ir ar pats kaištis tam tikrais atvejais yra reikalingas. Todėl šio darbo tikslas išsiaiškinti, kuriais atvejais gydytojai odontologai, dirbantys Kauno mieste, renkasi endodontiškai gydytų dantų atstatymui stiklo pluošto kaištį (SPK), o kuriais atvejais renkasi atstatymą nenaudojant vidukanalio kaiščio bei palyginti šių metodų privalumus ir trūkumus. Medžiaga ir metodai. Apklausa buvo vykdoma nuo 2019 m. gruodžio 3d. iki kovo 1d. Tiriamieji – Kauno mieste dirbantys gydytojai odontologai ir gydytojai odontologai specialistai. Metodika – anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 100 gydytojų, kurių duomenys buvo statistiškai analizuoti ir lyginami naudojant IBM SPSS Statistics ir Microsoft Office Excel (2010) programas. Rezultatai: 94% gydytojų renkasi atstatymą su SPK, 58% atstatymą be vidukanalio kaiščio. SPK reikšmingai (p<0,05) dažniau renkasi, kai likusios 1 ar 2 vainiko sienelės arba likusios ferulės aukštis 1,5 - 2 mm ir daugiau, o be vidukanalio kaiščio, kai danties audinių likę 50% ir daugiau. Gydytojams nesėkmės pasitaiko vienodai dažnai tiek atstatant su SPK, tiek be vidukanalio kaiščio. Reikšmingai dažniau pasitaikanti nesėkmė su SPK - kaiščio atsicementavimas, o be vidukanalio kaiščio - lūžis danties vainikinėje dalyje. Išvados: Atstatymą be vidukanalio kaiščio gydytojai renkasi, kai danties audinių likę 50% ir daugiau, o SPK, kai likusios 1 ar 2 vainiko sienelės arba ferulės aukštis 1,5 mm ir daugiau. Dažniausia nesėkmė atstatant su SPK – kaiščio atsicementavimas, o be vidukanalio kaiščio – lūžiai vainikinėje dalyje. Pagrindiniai faktoriai lemiantys metodikos pasirinkimą: likęs danties kietųjų audinių kiekis, paciento finansinės galimybės.
Relevance of the problem and aim of the work: Today, due to improving bonding systems and composites, it is crucial to evaluate not only which type of intracanal post is more appropriate, but also whether the post itself is required. Therefore, the work aims to ascertain in which case dentists, working in Kaunas city, choose a glass fiber post (GFP) and in which case restoration without an intracanal post, and compare the advantages and disadvantages of these methods. Material and methods: A questionnaire survey was carried out from December 3rd 2019 to March 1st 2020. The study subjects were dentists working in Kaunas city. Methodology – anonymous questionnaire. The study involved 100 dentists whose data were statistically analyzed and compared using IBM SPSS Statistics and Microsoft Office Excel (2010). Results: 94% of dentists choose a GFP and 58% - restoration without intracanal post. The GFP is significantly (p<0,05) more often used when 1 or 2 walls of the tooth are left or when the height of the ferrule is 1,5 – 2 mm or more, and post-free restorations - when 50% or more of the tooth tissue remains. Most common failure with GFP – adhesive failure, and without intracanal post - fracture in the coronary part. Conclusions: The GFP is used by dentists when 1 or 2 crown walls are left, or ferules height is 1,5 mm or more. The method of restoration without intracanal post is applied when the tooth tissue is left 50% or more. Significantly common failure with GFP is adhesive failure and without intracanal post - fracture in the coronary part. The main factors determining the choice of methods are the amount of remaining tissue of the tooth and patient‘s financial capabilities.