Šunų tarpvietės išvaržų atvejų analizė X veterinarijos klinikose Lietuvoje ir Italijoje 2019–2021 m.
Penkauskas, Eimantas |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos sekretorius / Committee Secretary | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Tyrimo tikslas buvo ištirti ir įvertinti šunų tarpvietės išvaržų atvejus X klinikose Lietuvoje 2019–2021 m. ir Italijoje 2021 m. Tyrimo uždaviniai buvo: nustatyti šunų tarpvietės išvaržų pasireiškimo dažnį X veterinarijos klinikose Lietuvoje ir Italijoje, ištirti šunų tarpvietės išvaržų gydymo metodus, taikomus X veterinarijos klinikose Lietuvoje ir Italijoje, bei išsiaiškinti šunų amžiaus, masės, lyties, veislės, tuštinimosi sutrikimų ir kastracijos daromą įtaką tarpvietės išvaržų dažniui. Rezultatai ir išvados: gauti rezultatai parodė, kad tarpvietės išvarža sirgo visi patinai, daugiausia mišrūnai abiejose šalyse. Dažniausiai naudotas chirurginis būdas Lietuvoje ir Italijoje buvo vidinio užtvarinio raumens metodas, o dažniausiai išvaržos maiše buvo aptinkamas riebalinis audinys. Atitinkamai išvaržos maiše dažniausiai randamas organas buvo prostata arba šlapimo pūslė. Tyrimo metu dažnos kastracijos abiejose šalyse parodo, kad trys ketvirtadaliai atvykusių pacientų, kurių amžius buvo nuo 6 iki 14 metų, dar nebuvo apsilankę dėl kastracijos, kuri galėjo sumažinti prostatos ligų tikimybę. Lietuvoje gyvūnams, kurių masė buvo didesnė nei 4 kg, išvarža pasireiškė dažniau nei gyvūnams iki 4 kg. Italijoje gyvūnams, kurių masė buvo didesnė nei 8 kg, išvarža pasireiškė dažniau. Esant vyresniam nei 10 metų gyvūnui, išvaržos pasireiškimo tikimybė išauga abiejose šalyse. Taip pat buvo nustatyta, kad, didėjant amžiui, šunų masė didėja. Esant bent vienam iš rizikos veiksnių (didesnė masė, vyresnis amžius, tuštinimosi sutrikimai, esant nekastruotam), tarpvietės išvaržos turėjimo tikimybė padidėja. X klinikoje Lietuvoje iš visos pacientų imties per dvejus metus 1 % šunų sirgo tarpvietės išvaržomis. Italijoje per trijų mėnesių laikotarpį tarpvietės išvaržomis sirgusių šunų skaičius buvo 9 kartus didesnis. X klinikoje Lietuvoje buvo naudojami trys chirurginiai gydymo būdai: vidinio užtvarinio raumens, pusgyslinio raumens vietos pakeitimo, PSIS (porcine small intestinal submucosa) bioaudinio metodai. Daugiausia pacientų buvo gydomi vidinio užtvarinio raumens būdu. X klinikoje Italijoje dažniausiai buvo naudojamas vidinis užtvarinio raumens metodas ir tik sunkesnės raumenų atrofijos atvejais naudojamas pusgyslinio raumens vietos pakeitimo metodas. Didėjant pacientų amžiui arba svoriui, buvo nustatyta didesnė rizika tarpvietės išvaržoms pasireikšti (OR = 47,95). Turint tuštinimosi sutrikimų arba gyvūnui esant nekastruotam, rizika turėti tarpvietės išvaržą taip pat didėja (OR = 126,05 ir OR = 22,20). Visi pacientai su tarpvietės išvaržomis buvo patinai abiejose šalyse (10 proc. nuo visos imties). Šunys Lietuvoje prieš operaciją nebuvo kastruoti. Dažniausias tarpvietės išvaržos pasireiškimas stebėtas mišrūnams abiejose šalyse.
The aim of this study was to assess and evaluate the cases of perineal hernias in dogs in X clinics in Lithuania during 2019–2021 and in Italy in 2021. Objectives: to assess the frequency of perineal hernia in dogs in the X veterinary clinics, to compare the methods of treatment of perineal hernias in dogs used in the X veterinary clinics, to evaluate the influence of dogs’ age, mass, sex, breed, defecation problems and castration on the frequency of perineal hernias. Results and conclusions: the results obtained found that all males, mainly of mixed breed in both countries, suffered from perineal hernia. The most used surgical method in Lithuania and Italy was the internal obturator muscle method and adipose tissue was found in the hernia sac most times. Accordingly, the organ that was found in the hernia sac was the prostate or urinary bladder. In the study, frequent castrations in both countries show that three-quarters of arriving patients between the ages of 6 and 14 had not been castrated before coming to the clinic, although castration may have reduced the chances of a prostate disease. In Lithuania, hernia occurred more often in animals weighing more than 4 kg than in animals up to 4 kg. In Italy, hernias were more common in animals weighing more than 8 kg. In an animal over 10 years of age, the likelihood of developing a hernia increases in both countries. It has also been found that the weight of dogs increases with age. Having at least one of the risk factors (higher weight or older age) increases the likelihood of having a perineal hernia 47,95 times. At Clinic X in Lithuania, 1% of the total number of patients had perineal hernia in two years. In Italy, the number of patients was 9 times higher over a three-month period. Three surgical treatments were used in Clinic X in Lithuania: the internal obturator muscle, semitendinosus muscle transposition method and the PSIS (porcine small intestinal submucosa) biomesh method. Most patients were treated with internal obturator muscle. Clinic X in Italy used internal obturator muscle method and only in the case of a more severe muscle atrophy semitendinosus muscle transposition method was used. Patients were associated with an increased risk of developing perineal hernias with increasing age or weight (OR = 47,95). The risk of perineal hernia is also increased in the presence of defecation disorders or in an uncastrated animal (OR = 126,05 and OR = 22,20) All patients with perineal hernia were 100% male in both countries (10% of the total cases). Dogs were not neutered in Lithuania before the operation. The most common occurrence of perineal hernia was observed in mixed breed dogs in both countries.