Epilepsija ir mirtis: psichosocialinių ligos pasekmių įveikimas kaip galimybė užtikrinti sergančių asmenų orumą

Abstract

Įvadas. Žmonės sergantys epilepsija, miršta 2,3 karto dažniau nei bendra populiacija. Mirties priežastys gali būti plaučių uždegimas, insultas, širdies infarktas, taip pat savižudybė ir mirtini įvykiai. Dažniausiomis su epilepsija susijusiomis priežastimis yra laikoma Status epilepticus, ilgiau kaip 5 min. Besitęsiantis epilepsijos priepuolis, ir SUDEP (angl. Sudden unexpected death in epilepsy), staigi netikėta mirtis esant epilepsijai. Kas penkta suaugusiojo, sergančio epilepsija mirtis yra SUDEP. Vidutinio amžiaus pacientai (20-40 m.) turi didžiausią SUDEP riziką. Palyginti su bendrąja populiacija, jiems nelauktos, netikėtos mirties rizika padidėja iki 24 kartų [1, 2]. Tyrimai rodo, kad epilepsija sergantys pacientai dažniau linkę į savižudybę. Tarp rizikos veiksnių yra chirurginis gydymas, kuriuo gydytų pacientų polinkis į savižudybę penkis kartus didesnis nei pacientų, gydomų farmakologiniu būdu, traukulių nebuvimas ilgą laiką, ypač kai jie yra labai dažni, ir greturinės psichikos ligos: didžioji depresija, nerimo ir depresijos sutrikimai, asmenybės sutrikimai, narkomanija ir kt. [3]. Epilepsija sergantys asmenys patiria įvairias ligos sukeltas psichosocialines pasekmes, kurių įveikimas galėtų užtikrinti orų gyvenimą ankstyvos, nenumanomos, staigios ar pasirinktos mirties atveju. Orumo užtikrinimo galimybių studijai svarbu išsiaiškinti, su kokiomis psichosocialinėmis epilepsijos pasekmėmis susiduria epilepsija sergantys pacientai ir kaip jas įveikia. [...].