Kirkšnies išvaržų šiuolaikiniai chirurginio gydymo būdai

Abstract

Įžanga. Laparoskopinė kirkšnies išvaržos plastikos metodika pranašesnė lyginant su atvira hernioplastika dėl mažesnio pooperacinio skausmo, greitesnio grįžimo į paciento kasdienę veiklą. Šiuo metu dažniausiai naudojamos TAPP ir TEP laparoskopinės ir endoskopinės procedūros gydant kirkšnies išvaržas. TEP pranašumas yra, jog nereikalinga patekti į pilvaplėvės ertmę, tačiau operacinio lauko erdvė mažesnė ir metodika iš dalies sudėtingesnė. EHS teikia pirmenybę TEP dėl geresnių gyvenimo kokybės vertinimų po šios gydymo metodikos, be to mažesnių pooperacinių išvaržų ir vidaus organų sužalojimų kiekio lyginant su TAPP. Tačiau pasaulyje nėra atlikta išsamių tyrimų, vertinančių paciento aktyvumo, mobilumo pokyčių po skirtingų laparoskopinių ir endoskopinių kirkšnies hernioplastikų. Tyrimo tikslas. Nustatyti optimalų operacijos metodą, chirurgiškai gydant skirtingo tipo (išvaržų klasifikacija pagal EHS) kirkšnies išvaržas. Įvertinti ir palyginti klubo ir kojos funkcijos atsistatymo laiką po skirtingų laparoskopinių ir endoskopinių kirkšnies išvaržos chirurginio gydymo metodų, naudojant specialius mobilumo, stabilumo ir jėgos vertinimo testus. Metodika. Atliekamas prospektyvinis, atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas, skirstant ligonius į grupes pagal kirkšnies išvaržos plastikos operacijos tipą. Tyrime dalyvavo 41 ligonis, stacionarizuotas dėl pirminės kirkšnies išvaržos. Į tyrimą įtraukti 18–75 amžiaus vyrai. Pacientai skirstomi į dvi grupes pagal operacijos metodą (TAPP arba TEP). Vertintos operacinės ir pooperacinės komplikacijos. Prieš operaciją, 1 diena, 1, 2 ir 4 savaitės po operacijos matuojama klubo ir kojos jėga dinamometru, klubo ir kojos mobilumas goniometru, stabilumas „FMS Y balance“ testu. Rezultatai. TAPP grupėje buvo 22 pacientai, TEP grupėje – 19, iš jų TAPP grupėje 5 pacie... [...].