Epilepsijos kaip lėtinės ligos apibrėžtis sociologinėje perspektyvoje

Abstract

Funkcionalizmo ir simbolinės sąveikos teorijos kaip klasikinės sociologinės paradigmos padėjo pagrindus sveikatos sociologijos studijoms. Šio straipsnio tikslas - atskleisti epilepsijos kaip lėtinės ligos apibrėžtis klasikinėse sociologinėse perspektyvose. Tikslo atskleidimui naudojama mokslinių šaltinių analizė. Klasikinės sociologinės paradigmos sveikatą interpretuoja kaip pusiausvyrą, o ligą – kaip tos pusiausvyros pažeidimą. Tyrėjų dėmesio centre yra sergančiojo pakitęs socialinis vaidmuo, asmens ir visuomenės reakcija į naująjį vaidmenį, jo pri(si)skyrimas, atmetimas ar priėmimas, stigmatizavimas ligos, lėtinės ligos ar negalios atvejais. Sociologų pasirinktas būdas ligos patirčiai suprasti traktuotinas kaip įvairiapusiškas bandymas atskleisti ligai priskiriamas interpretacijas ir jų įtaką socialiniam sergančiųjų gyvenimui. Bendrame sveikatos ir ligos kontekste lėtinių ligų analizė išskiriama kaip specifinis tyrimo objektas. Epilepsija, kaip viena iš lėtinių ligų, klasikinių sociologinių perspektyvų kontekste aptariama per jos įtaką socialinių vaidmenų pokyčiams, visuomenės vaidmenį epilepsija sergančiojo identiteto formavimuisi, etikečių priskyrimą ir stigmatizavimą. Svarbiausi klausimai epilepsija sergantiems žmonėms kyla socialiniame gyvenime: kaip valdyti priepuolius; kaip priepuoliai gali paveikti jų gebėjimą susirasti darbą ir jį išlaikyti, ar kaip jiems būti sėkmingais švietimo sistemoje. Jie nori žinoti, ką priepuoliai gali reikšti jų socialiniam gyvenimui, santuokai, šeimai, vaisingumui, savarankiškumui. Straipsnyje analizuojama, kaip suteikiamos simbolinės prasmės epilepsijai bei kokias socialines pasekmes sukelia ši liga. Tiek sergantis asmuo, tiek visuomenė suteikia tokias simbolines prasmes šiai ligai, kurios palaiko ir įtvirtina stigmatizuojantį požiūrį ir elgesį sergančiojo atžvilgiu. [...]. Health was an interest of studies from the first sociological classics. Health sociology analysis such concepts as health, disease, illness, disability or more operationalized terms like chronical disease, physical or psychical disability. Health is defined as balance and illness as its destruction. Functionalism and symbolic interaction theories laid background for the sociology of health. Modern sociologist also analyse health in modernity terms. More and more people experience stress, depression, burn out, chronical pain, etc., traditional medicine hardly can solve these challenges and people suffer changing identities, roles and interactions in their social life. The aim of the article is to conceptualise epilepsy in the context of classical sociological theories. Scientific literature analysis method is used in the article. Classical sociological theories analyse changing social roles of persons with illness, interactions between society and person with new roles, stigmatization processes, acceptance or rejections. In the general context of health and illness, chronical illness is investigated as specific research object. Epilepsy is one of the chronical illness which is in field of sociological interest. Epilepsy in the light of classical sociological theories is analysed by describing changes of social roles, role of the society and in forming social identity of person with epilepsy, labelling and stigmatization. Big emphasis is put on how symbolic meanings are attached to epilepsy and what are social consequences of the illness. A person and a society attach such meanings to the epilepsy which enforces labelling and stigmatisation leading to stronger negative social consequences of the illness. Present and future social interactions are weakened and inclusion of persons with epilepsy to the society is diminished. [...].