Pagyvenusių žmonių orumo išsaugojimo iššūkiai netekus savarankiškumo

Abstract

Įvadas. Lietuvoje palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių poreikis nuolat didėja, dėl to nuolat plečiamas šių ligoninių tinklas bei didinamas slaugos lovų skaičius. Kaip antai, 2011 metais slaugos lovų skaičius, tenkantis 10 000 gyventojų, buvo 14,72 lovos, o 2018 m. jis padidėjo iki 20,48 lovų. Lovos funkcionavimas 2011 m. buvo 335 dienois, 2018 m. – 330 dienų per metus [1]. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, ilgalaikės globos lovų skaičius pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat didėjo. Kuo vyresnis amžius, tuo labiau daugėja pagyvenusių žmonių fizinės sveikatos bei pažinimo funkcijų sutrikimų. Jiems būdingi atminties sutrikimai, dažniau patiriami griuvimai, nepakankama mityba, pragulų atsiradimas, savarankiškumo kasdienėje veikloje mažėjimas, depresija, šlapimo ir išmatų nelaikymas [2]. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių ilgesnis buvimas ligoninėje mažina savarankiškumą ir galimybes jį pagerinti [3, 4], todėl į stacionarias gydymo, slaugos ar globos įstaigas pagyvenęs žmogus turėtų būti siunčiamas tik tada, kai tai neišvengiama: kai teikiamos paslaugos namuose yra neveiksmingos arba nėra sąlygų jas teikti namuose. Remiantis moksliniais tyrimais, namuose pacientai jaučiasi geriau, o kokybiškos slaugos paslaugos pagerina paciento ir jo šeimos narių tarpusavio santykius [5]. [...].