Prostatos vėžio brachiterapijos veiksmingumo apžvalga

Abstract

Prostatos vėžiui gydyti plačiai naudojama ultragarsu reguliuojama transperininė brachiterapija. Be biocheminio atkryčio (be PSA padidėjimo) 10 metų išgyvenamumas po prostatos brachiterapijos – 80–90 proc. Ilgalaikiai stebėjimo rezultatai rodo, kad po brachiterapijos I-125 ar Pd-103 šaltiniais išgyvenamumas be PSA atkryčio dažnai yra geresnis nei po įprastos nuotolinės spindulinės terapijos ir panašus kaip po radikalios prostatektomijos. Dažniausiai naudojami dozimetrijos parametrai yra D90 (dozė, kuria apšvitinama 90 proc. priešinės liaukos tūrio, kuris apibrėžtas poimplantaciniuose kompiuterinės tomografijos vaizduose), V100 (priešinės liaukos tūris, 100 proc. apšvitinamas paskirtąja doze). Išgyvenamumas be PSA atkryčio koreliuoja su skiriamos dozės dydžiu. Geros prognozės pacientams 140–160 Gy D90 dozė yra pakankama, o blogesnės prognozės vėžiu sergantys pacientai turėtų būti gydomi didesnėmis nei 200 Gy dozėmis. Po implantacijos dažniausia ankstyvoji komplikacija yra ūminė šlapimo retencija. Vėlyvosios urologinės spindulinės komplikacijos yra šlapimo nelaikymas ir šlaplės striktūra. Šlapimo nelaikymas yra retas, tačiau ši komplikacija yra dažnesnė tiems pacientams, kuriems dėl prostatos adenomos prieš sėklų implantavimą ar dėl šlaplės obstrukcijos prieš ar po implantavimo buvo atlikta transureterinė prostatos rezekcija. Tiesiosios žarnos spindulinės komplikacijos (proktitas, kraujavimas iš tiesiosios žarnos) yra retos. Po brachiterapijos panašiai kaip po nuotolinės spindulinės terapijos, bet skirtingai nei po radikalios prostatektomijos išsaugojama ejakuliacija, potencija išlieka gera 50–85 proc., o pacientų lytinė funkcija ir jos kokybė yra išsaugojama. Nuo 2007 m. liepos mėnesio pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse pradėta prostatos brachiterapija palaidomis I-125 sėklomis. [...]. Ultrasound-guided transperineal prostate brachytherapy is now widely used modality in the treatment of prostate cancer. The overall prostate-specific antigen (PSA) progression-free survival at 10 years is 80–90% for low-risk patients. The results of long-term follow-up have showed better biochemical disease-free survival after I-125 and Pd-103 brachytherapy than after conventional external-beam radiotherapy and similar survival after radical prostatectomy. The most commonly reported dosimetric quantifiers include D90 (the dose that covers 90% of the prostate volume outlined on postimplant computed tomography images) and V100 (the fractional volume of the prostate that receives 100% of prescription dose). The biochemical disease-free survival correlates with the dose. In low-risk patients, achieving a D90 dose of 140–160 Gy might be adequate for prostate-specific antigen control. However, high-risk disease might require a D90 dose higher than 200 Gy. In the immediate posttreatment period, the most common complication is acute urinary retention. Urinary symptoms such as frequency, nocturia, and dysuria occur commonly and are documented in about 80% of patients complaining of symptoms 2–3 months after treatment. Late urinary complications of brachytherapy include urethral stricture and incontinence. Incontinence is rare and mainly occurs in patients who had transurethral resection of the prostate either prior or after brachytherapy. Rectal complications (proctitis, rectal bleeding) are rare after prostate brachytherapy. Brachytherapy like external-beam radiotherapy but unlike surgery preserves ejaculation; potency rates also appear to be relatively high after brachytherapy, at 50–85%, and most patients’ sexual quality and function are preserved. [...].