Naujos implantuojamųjų kardioverterių-defibriliatorių galimybės

Abstract

Pavojingiausią širdies aritmiją – skilvelių virpėjimą galima nutraukti elekroimpulso terapija (EIT). Sėkmingą defibriliaciją ligoniui gali atlikti tik mokantis naudoti išorinį defibriliatorių asmuo. Literatūroje nurodoma, kad apie 95 proc. ligonių, kuriems kilo skilvelių virpėjimas, miršta nepasiekę gydymo įstaigos. Dėl šios priežasties jau nuo 1980 m. ligoniams implantuojami automatiniai kardioverteriai-defibriliatoriai. Kardioverteriai-defibriliatoriai (IKD) implantuojami pacientams, turintiems didelę staigios mirties riziką. Po implantavimo tiek antrinės (pacientai, išgyvenę po skilvelių virpėjimo), tiek pirminės profilaktikos (sergant ligomis, kurios gali komplikuotis pavojingomis aritmijomis) grupėse pacientų staigios mirties atvejų sumažėja iki 75 proc. (AVID, CASH, CIDS, MADIT, MADIT II, MUSITT, SCD-HeFT ir kitų tyrimų duomenimis). Pirmos klasės A įrodymų lygmens indikacijos implantuoti IKD yra šiems pacientams: • po miokardo infarkto (MI) > 40 d., IF ≤ 35 proc., II ar III NŠA funkcinės klasės; • kairiojo skilvelio disfunkcija po MI > 40 d., IF ≤ 30 proc., I NŠA funkcinė klasė; • išgyvenusiems po skilvelių virpėjimo, kurio priežasties negalima visiškai pašalinti. Pirmos klasės B įrodymų lygmens indikacijos implantuoti IKD: • neišeminė dilatacinė kardiomiopatija, IF ≤ 35 proc., II ar III NŠA funkcinės klasės; • trumpalaikė skilvelinė tachikardija dėl persirgto MI, IF < 40 proc., intrakardinio elektrofiziologinio tyrimo (EFT) metu išprovokuojama ilgalaikė skilvelinė tachikardija; • diagnozuota struktūrinė širdies liga ir skilvelinė tachikardija (tiek hemodinamiškai stabili, tiek ne); • sinkopė ir EFT metu išprovokuota savaime nenutrūkstanti skilvelinė tachikardija ar skilvelių virpėjimas. Daugiausia diskusijų kyla sprendžiant, ar implantuoti IKD pacientams, sergantiems sunkiomis gretutinėmis ligomis (vėžiu, lėtiniu inkstų nepakankamumu ir k[...].