Šokio ir judesio terapija vaikams: vaiko gyvenimo ritmizavimas

Abstract

Tyrimo tikslas: nustatyti, kokie šokio judesio terapijos, kaip vienos iš meno terapijos rūšių, bruožai yra naudingi mokyklinio amžiaus vaikų vystymuisi ir pateikti teorinę vaikų gyvenimo ritmizavimo koncepcija, siekiant pagrįsti šokio terapijos praktiką mokykloje. Metodika ir metodai: mokslo literatūros analizė ir šokio judesio taikymo mokykloje praktinių rekomendacijų parinkimas. Tyrimo rezultatai pateikti trijose straipsnio pastraipose: 1) šokio judesio terapijos samprata bei ypatumai; 2) vaikų gyvenimo ritmizavimo koncepcija, atsižvelgiant į vaikų vystymosi uždavinius ir krizes; 3) šokio judesio terapijos praktinio taikymo mokykloje teorinės prielaidos. Išvada: nustatyta, kad šokio judesio terapija yra naudinga vaikams mokykloje, ne tik yra vaikų gyvenimo ritmizavimo prielaida, bet ji tiesiogiai veikia jų emocinius ir kognityvinius vystymosi procesus. Rekomenduojama atlikti daugiau studijų, kad galėtume moksliškai išsamiai pagrįsti šokio judesio terapijos efektyvumą mokykloje. Įvadas. Gimę, kiekvienas iš mūsų, savo poreikius tenkinome bendraudami su savo aplinka (tėvais, globėjais, draugais) neverbaline kalba: gestais ir garsais. Žodis atsirado vėliau. Todėl žodinė, lyginant su nežodine kalba, yra dažnai nepakankama ir pilnai neišreiškianti mūsų emocijų. Šokis ir judesiai atspindi vaiko kalbą ir įtraukia vaiką į savo kūno (ir tuo pačiu − emocijų) jutimą, tiesioginę išraišką. Pokyčiai ir judėjimas yra procesai, prasidedantys dar vaikui negimus. Gimimo metu vaikui tikrai nelengva pralįsti pro siaurą tarpelį, vedantį jį į naują gyvenimą. Naujagimiui pradeda nenutrūkstantį mokymosi procesą, judėdamas, išlaikydamas pusiausvyrą, koordinaciją ir pasipriešinimus, siekdamas sėkmingai bendrauti su kitais (Molcho, 2005). Žmogus visą laiką auga tiek dvasiškai, tiek fiziškai (Garškaitė, Valevičienė, 2008). Vaikas auga, ir jis - jau mokykloje. [...]. The aim of the study is to deermine what features of adnce movement therapy, as one of the types of art therapy, are useful for the development of school-age children; and to present a theoretical concept of children's life rhythmisation in order to substantiate the practice of dance therapy at school. The methods of scientific literature analysis and evidence-based research review were applied. Study findings are presented in three paragraphs of the article: 1) the conception and peculiarities of dance move ment therapy; 2) the concept of children's life rhythmisation considering the goals of children development and developmental crises; 3) the prerequisites for application of dance movement therapy at school. Conclusion: it was ascertained that dance movement therapy is useful for school children. Not only is it the prerequisite for children's life rhythmisation, but it also affects their emotional and cognitive development processes directly. It is recommended to conduct more studies so that we could ground scientifically and thoroughly the effectiveness of dance movement therapy at school.