Dar būnant kartu

Abstract

Tamsus langas, visą vasarą ilgais vakarais švietęs dviaukščio namo kampiniame kabinete, slepiamas tujų, pušų ir aukšto, liekno beržo šešėlių, sode nuogos obelų šakos, darželyje nužydėjusių gėlių stagarai šiandien, lyg ko brangaus netekus, dvelkia tokia pačia liūdna nuotaika, kaip ir perskaičius Juozo Blužo ir Inos Blužaitės knygos „Dar būnant kartu“ paskutinius puslapius. Šiame name kūrėsi ir džiaugėsi gyvenimu ar liūdėjo knygos autorius prof. J.Blužas ir žmona prof. Aldona Gryžaitė-Blužienė, abu jau iškeliavę Anapilin, bei šiuo metu „tarp Šveicarijos ir Lietuvos“ gyvenanti duktė Ina. Po netikėtos žmonos mirties J.Blužas knygą rašė skubėdamas, lyg nujausdamas, kad reikia neatidėlioti, norint draugams ir bičiuliams palikti bent šį kuklų atminimą apie įsimintinus gyvenimo faktus ir brangiausius žmones. Knyga – Kauno medicinos universiteto akademinės bend­ruo­menės narių, pasiekusių aukščiausių medicinos mokslo ir praktikos viršūnių, jų atliktų darbų istorijos dalis, įsimintina ir pamokanti jauną medikų kartą, bendradarbiams, bičiuliams ir visiems skaitytojams primenanti to laikotarpio nelengvą gyvenimą siekiant tikslo. Knygos autorius su didele meile ir pagarba aprašė žmonos Aldonos vingiuotą kelią nuo jaunos gydytojos darbo pradžios „tremtyje“ Pskovo, srityje, iki vaikų oftalmologės, Akių ligos klinikos profesorės. Tai ne datos ir biografiniai duomenys, bet darbo, vargo akimirkos, sudėliotos į mozaiką, atskleidžiančią jos asmenybę. Aldonos vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Kėdainiuose, svetinguose, smagaus juoko ir muzikos kupinuose tėvų namuose. Ją su Juozu likimas suvedė studijų KMI metais. Joms įpusėjus, tarp jų užsimezgė artima draugystė, vėliau peraugusi į abipusę meilę ir atvedusi prie vestuvių. [...].