Vietinio poveikio žvynelinės gydymas ir fototerapija
| Author | Affiliation |
|---|---|
| Date |
|---|
2016-10-21 |
ISBN 978-9955-15-451-8
Bibliogr.: p. 18
Didžioji dalis žvyneline sergančiųjų serga lengva ir vidutinio sunkumo žvyneline, kurią suvaldyti galima vietinio poveikio vaistais. Pirmo pasirinkimo vietinio poveikio vaistai paprastajai žvynelinei gydyti yra gliukokortikoidai ir vitamino D analogai bei jų deriniai. Ypač patrauklus betametazono ir kalcipotriolio derinys, kuris yra efektyvesnis ir saugesnis nei vartojant gliukokortikoidas ar vit. D analogas atskirai. Betametazonas mažina kalcipotriolio sukeliamą dirginimą, o kalcipotriolis mažina gliukokortikoido sukeliamą odos atrofiją, todėl šį sudėtinį vaistą galima skirti ilgiau nei vieną gliukokortikoidą ir mažai tikėtinas pripratimas. Siekiant padidinti gydymo efektyvumą ir išvengti dažno ir ilgo gliukokortikoidų naudojimo, stacionare pacientams skiriamas ditranolis, derinant jį su kitais vietiniais vaistais. Galimas kombinuotas šio vaisto skyrimas su fototerapija, ypač siaurabangiais ultravioletiniais B spinduliais. Gydant žvynelinę, dažnai neapsieinama ir be keratolitikų bei emolientų, kurie reikalingi atstatyti ir palaikyti odos barjerinę funkciją, sumažinti storą pleiskanų sluoksnį. Reguliarus emolientų naudojimas leidžia pacientui jaustis patogiau, mažina niežėjimą, be to jie gali padidinti gliukokortikoidų veiksmingumą, pagerinti jų skvarbą į odą. Fototerapija žvyneline sergantiems asmenims pradėta taikyti pastebėjus, kad saulės šviesa palengvina ligos simptomus. Nuo 1920 m. žvynelinės gydymui pradėti taikyti dirbtinės šviesos šaltiniai. XX a. pradžioje dažnai buvo skiriami vietinio poveikio akmens anglies dervos preparatai, kombinuojant su UVB spinduliuote. 1970 m. pradėta taikyti psoraleno-UVA terapija (PUVA; 320-400 nm). Psoralenas – tai iš augalų gaunamas fotosensibilizatorius, kuris vartojamas vietiškai ant odos arba išgeriamas tabletėmis. [...].